74. Visa perkūnerija vyksta tyloje. M. Skorsezė “Silence”

img_1252

Tai va, dabar ir galvoju, kokia ta Valentino diena būdavo Kaune? Kokia kokia – apsėstas  stalas, nežinau ar visi suvažiavę iš papratimo ar iš noro? Pyragas – širdis, dovanėlės.  Visuomet viską darydavau per jėgą, nes taip reikia, nes privalėdavau būti pavyzdys. Augantiems vaikams. Kaip nepamiršti artimųjų. Kaip juos mylėti. Nes jie – numero uno tavo gyvenime. Negaliu prisiminti, kas man tai buvo įkalęs į galvą? Negi būčiau pati susigalvojusi? Kada galvoje atsirado ta idee fixe  – sukurti kaži kokią mistinę artimųjų imperiją? Gal vaikystėje? Kai buvau vienas, trijų moterų auginamas vaikas? Ta keista moteriška šeima visiškai neįsipaišė į darbininkišką mūsų daugiabučio gyvenimą, kur vaikai sulaukdavo po darbo dažniausiai parsvyruojančio tėvo, o motinos – su sietkom abiejose rankose. Būtent sietkom, nes kitaip to darinio su akutėm nepavadinsi. Ir čia tikrai nereikia lietuvinti.

Mano mama – didelio fabriko planavimo skyriaus viršininkė – grįždavo namo nešina lakiniu portfeliuku su dokumentais, kurį ji parsivežė iš demokratinės Vokietijos. Mamos sesuo Irka – darbininkiškos valgyklos vedėja, pareidavo ratuota žiedais ant visų pirštų, o babcė išeidavo džiauti skalbinių su peruku ant galvos. Nes jei negali nueiti susidėti „šalto“, – buvo toks plaukų sudėjimo būdas kirpykloj, tai reikia užsimauti peruką. Galva visuomet turi atrodyti idealiai.

Ir va tokia mano šeima buvo vienintelė per visus 36 butus. Iš mūsų šeimos pagėrę darbininkai pasišaipydavo atvirai, o blaivūs pagarbiai sveikindavosi su babce. Ir tas tik mūsų keturių kolektyvėlis, šiaudo sienom nuo patyčių, tikriausiai man įkalė mintį – gentis turi būti stipri, vieninga, su giliom tradicijom. Ir niekam neįdomu, kad tu nenori daryti šventės. Ji turi įvykti. Galinga, pavyzdinė, su giliom mintim, palinkėjimais, kalbėjimusi, o ne valgymu prie stalo, na truputį ir valgymu, gerai. Šventės pirmiausiai buvo mano asmeninis pavyzdys. Nes žygiais, o ne žodžiais…

Iš pradžių mane apimdavo panika, baisinis nenoras – o Dieve, artėja: Valentino diena, Kalėdos, Velykos ir t.t. Galvoje tarpinė būsena tarp to, kad reikia ir kaip labai nenoriu. Nenoriu ruoštis, puošti, pirkti ir pakuoti, dengti stalą, po to tvarkyti indus. Niekada nenorėjau, nors visos šventės mano motinos namuose buvo šiltos ir aš jų labai laukdavau. Nes ne aš būdavau už jas atsakinga.

Piktindamasi, kad kada po perkūnais ateis ta diena, kai man nebereikės viso to daryti, pakeldavau save už čiuprynos ir pirmiausiai išsivalydavau spinteles. Tuomet man užsinorėdavo muzikos ir skambant Sade aš išsibrūžindavau visus seniai apleistus kampus. O paskui užsimaišydavau tešlą. Parūkydavau į tarpus ir rūkydama prigalvodavau, ką pasakysiu prie stalo. Kažkodėl dūmindavau pakėlusi galvą į dangų ir dangus man kaip mat imdavo siųsti mintis. Kokia bus ta kalba. Nes ji turi būti įsimintina. Ko linkėsiu. Taip, mintyse susitaikiusi su negalėjimu išvengti šventės, aš jai baigdavau ruoštis jau visai džiaugmingai. O vakare, kai imdavo temti, su vaikais puošdavom namus. Ir net kai primityviai apvesdavom holo palubę šviečiančiom lempelėm, kai prikabinėdavom dekoracijų, pasidarydavo visai šilta. Gal nuo tų lempelių, ar nuo to kad jas paramstėm tokiom vinim, kokias radom, kad vinis kalėm akmeniu, o ne plaktuku, nes nežinom tą kart kur jis yra, kad spygavom, laipiojom ir buvom kartu. Ir tą akimirką, kai įjungdavom lempeles ir rasdavosi tas genties bendrumo jausmas. Ir aš jausdavausi padėjusi dar vieną akmenį į gentį supančią sieną. O paskui, kai jau viskas praeidavo, kuri nors mergaičių pasakydavo: „Visai faina šventė buvo, ar ne?“ Ir tik dėl to sakinio būdavo galima viską pakartoti iš naujo.

Ir šiandien, pagaliau – esu visiškai laisva nuo švenčių ruošimo priedermės, pagaliau atėjo tas laikas, kai nebereikia išsikrapštyti visų pakampių ir sustoti parduotuvėj nupirkti širdelių, kad jas kur velniai, kokios brangios, kai nereikia užsimaišyti tešlos ir iškepti širdies formos pyrago, kai nereikia sugalvoti, kokios meilės kiekvienam, jau išplatėjusios šeimos nariui palinkėsi, valio !!!

Laikau dovaną savo Valentinui, gavau dovaną. Žiūrim naujausią M. Skorsezės filmą „Silence“. Ir mano Dievas, visai kaip filme, niekaip neatsako man, kodėl nejaučiu šventės? Kodėl jis tyli tuomet, kai man labiausiai reikia atsakymo?

Atsakymą sau ir visiems tiems, kurie už žmogaus laisvę daryti ką nori ir nedaryti, ko nenori, sugalvoju visai prieš užmigdama: tik kas kartą priversdamas save, tik valigai dėdamas pastangas – fu kokie kampuoti žodžiai, gali sulaukti rezultato. Tik tiek. Ir apie Valentino dieną taip pat. Ir kai sugalvoju tuos sakinius ir noriu pasitikrinti, ar tikrai jie teisingi, mano Dievas vėl ir vėl tyli. Gal jo net nėra šalia? O gal jau miega? Pažiūrėkit filmą, vertas.

 

73. Mūsų nepriklausomybės veidas

 

IMG_4209

Vos pamačius tuos kumščiais ar pagaliais sučaižytus vaikelio šonus, uždengtą veidelį, tuos drenus ir vamzdelius supratau, kad reanimacijoje guli ne dviejų pavidalų užmuštas vaikas, o mano šalis. Pagaliau –  tiek metų bandžiau suprasti, koks yra Lietuvos veidas ir dabar jis yra toks. Ir jis yra visose televizijų laidose toks pats. Ir jis – mūsų nepriklausomybės veidas. Kiekviena to kūnelio mėlynė kaip priekaištas ir nereikia didelės fantazijos, kad pamatytum, kaip du apsitorčinę pavidalai jį kapoja. Ir pasakysiu – nėra man iki šiol baisesnio matyto vaizdo. Ir nebent jei pastatytų tokią pačią sieną, kokią dabar ima statyti Trampas, nuo meksikiečių, Lietuva neišsivaikščiotų.  Nes pamačius tokį savo šalies veidą, gerklę suima, ir norisi bėgti.

Čia gal net būtų galima apsiverkti megztaberetiškai – Lietuva, kur tu eini? Padainuoti kokią nors “Mažam kambarėly”, surengti mitingą Vingio parke, padeginti laužus, kur visi pasisakytų, ką galvoja. Pasisakytų, padainuotų, pasilaikytų už rankų, paklausytų ką peza prelegentai, palinkėtų vieni kitiems ramybės ir grįžtų namo visiškai nusiraminę – štai ir perdarėm Lietuvą. Ir jau dabar – iki kito mitingo – gyvensim atsipūtę.

Čia gal būtų galima ir pasniaukroti, kad – “Ek, jūs, tautiečiai, kraunat ant savo šalies, o juk – viskas pas mus gerėja. Labai mažais žingsneliais, beveik nematomais, – bet gerėja: štai 165 sutiktas praeivis gal net šyptelėjo prasilenkdamas – tikrai – ne dantimis sugriežė, o nusišypsojo, taip taip, tai buvo šypsena.” O koks meras Kaune? Jis gi net visus kelius sutvarkė. Nes jau visas pasaulis lazdavojo tuos kelius ir nebuvo kur dėtis nesutvarkius. Jis taip ir įeis į istoriją – na tas, Kauno duobių meras…

Ir nors tėvynės veidas yra baisus, kaip toj pasakoj – už tai širdis gera. Myli Lietuva savo sūnus, paskutiniuosius mohikanus – štai E. Masiulis – pasakų senelis – jau kaip papasakosiu, kaip papasakosiu – vaikšto sau, kaip ponas, o tu net negali normaliam žmogui išaiškinti, kad tavo šalyje PAGAUTAS su didžiuliu kyšiu žmogus yra laisvas, nes Lietuva, kaip ta bobutė pirkios tarpdury – myli savo vaikus… Nu, tik pažiūrėkit kokie jie meilučiai… ir tas kitas –  realia laisvės atėmimo bausme nuteistas europarlamentaras. Ir ta jo pagalbininkė… Beje, kiek dienų iki jo bylos senaties liko?

Tik menkais kartais Lietuva, kaip kokia pamotė su trenksmu ima kapoti galvas. Kas ten ritasi? Ėgi nacionalinės Veterinarijos tarnybos vadovo makaulė… Va, žiū – iš paskos ridenasi Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros viršininko ant vieno plaukelio bekybo… O gal čiaukštelėt kardu per visas tas dideles galvas vienu ypu? Ir pergimdyt visus iš naujo. Tik pergimdyt belieka. Nes nebėra jau kur toliau. Nusigyvenom, ponai.

Ir nebuvo galima mums leisti tapti nepriklausomais. Žinojo rusas, beveik aiškiaregiškai permatė, kad reikia mus laikyti ant kieto pavadžio. Suėmus už sprando ir vis veidu į š… Paleido nuo grandinės, o ką daryt su ta laisve – nepamokė. Visai kaip Larso fon Triero 2005 metų filme “Manderlay” – kur vienintelėje fermoje Amerikoje šeimininkė visiems vergams suteikia laisvę. Tie pašvenčia kelias paras, paūžia, laužus padegina, pašoka “Kepurinę”, padainuoja susiėmę už rankų, palinki vieni kitiems ramybės, o kai šnapsas pasibaigia ir visi išsiblaivo, jau kitą dieną ateina pas šeimininkę su priekaištais – tai kam tu mums tą laisvę davei, jei mes net neįsivaizduojam, ką su ja veikti…

72. Melo kojos. Tiesos rankos. Arba ne melo diena.

b579d5e1-d41a-4b2e-b667-9386c16267b0

Mano bičiulė Rasa, galėtų pagalvoti, kad kalbėsiu apie Melą ( kirčiuoti kairiniu e raidę) – jos vyrą, nes būtent toks jo vardas. Ji apsirinka. Kalbėsiu apie Melą (kirčiuoti e riestiniu), nes jis yra tas objektas, apie kurį verta pakalbėti. Pagalvojau, kad meluoju aš kasdien. Ir taip man koktu dėl to pasidarė, kad net du kietai virti kiaušiniai pradėjo grėsmingai lipti atgal. Tame pačiame prekybos centre, kuriame vos tik pamačiusi pažįstamą, visą apsiskrybėliavusią, tuoj ir išsižiojau: „Ojeijau, kokia graži tavo skrybėlė ir tau, beje, labai tinka“. Kam aš taip pasakiau? Kas traukė mane už mano priešo – mano liežuvio?

Skrybėlė, kaip skrybėlė, gyvenime tokios neužsivožčiau. Ir visai jai netinka, nes ryškiai per didelė, per banguotais kraštais. Ir į jos klausimą: „O kaip gi tu, brangioji?“ pritriedžiau visokių nesąmonių. Nei vienas pasakytas teiginys nebuvo tiesa. Nes tame prekybos centre aš ne ieškojau juodo kaklo papuošalo, kuris derėtų prie naujos suknelės, o ėjau, tik kad eičiau, į niekur, nešiau pravėdinti savo galvą. Ir niekur aš neisiu vilkėdama tą naują suknelę šeštadienį. Kodėl? Nes aš net neturiu tokios suknelės, o net jei turėčiau, tai neturėčiau kur su ja tokia eiti. Nes man net neįdomu ten eiti, kur einama su tokiom suknelėm ir su tokiais kaklo papuošalais, kurių neva ieškojau.

Prisiminiau vieną pažįstamą, kuris išgėręs labai mėgdavo pasakoti neva tikras savo gyvenimo istorijas, kurios buvo tokios tolimos nuo tiesos, na, kaip Bora Bora sala nuo Kauno. Labiausiai spidermanu jis jausdavosi pasakodamas apie savo vairavimo reikalus: „Štai minu aš Jonavos gatve 130 ir matau per veidrodžius, kaip artinasi prie manęs – lėtai lėtai, – tipo, nes negali pavyti, policija su švyturėliais.“ Ir tada jis pasakodavo, kaip lėtai išlipęs iš savo visureigio, mandagiai prisitatydavo policininkams, kaip jie atsiprašydavo, kad sustabdė tokį svarbų ir užimtą žmogų ir net pasisiūlydavo palydėti ar pakasyti paausius. Važiavau aš su tuo žmogum ne kartą. Buvau maloniai nustebusi, nes daugiau kaip 50 km/h jis nevažiuoja net užmiesčiu. Sako, mėgsta grožėtis Tėvynės laukais.

Tai kas čia darosi? Klausiu beveik paklaikus, nes staiga suprantu, kad daugiau kaip pusė informacijos, kurią mes pateikiame kasdien aplinkai, yra melas. Vadinasi, tas pats ir su gaunama informacija. Tai kas tada sakė, kad reikia sakyti tiesą? Ir kaip ją sakyti? Nagi tiesiog nėra jokios galimybės sakyti tiesiai draugei, kad jos anūkė yra – o pepepe, kokia miela mažylė. Vaikas, kaip vaikas. Kaip šimtai vaikų – paberti nuo alergijos žandai, aiškiai permaitinta, nuolat teka seilės, ji viską griebia ir lupa tik patekus ant rankų. Tai ar aš galiu pasakyti jai tiesą? Tipo – fu, koks nemalonus ir įkyrus kūdikis. Taigi mūsų draugystei būtų galas. Daugybės dalykų aš negaliu pasakyti, nes tiesa šokiruotų arba užmuštų žmones. Daugybės dalykų aš negaliu pasakyti net savo artimiausiems – kad jų neįžeisčiau. Kaip ir kitiems, nes tiesą sakyti yra labai nemalonu. Negera. Nepatogu. Daug patogiau pasakyti bele ką, kad atsiknistų. Todėl – ir jūs visi tai žinote, kiekvienas iš mūsų galėtume parašyti „atmazų“ – fu, koks bjaurus žodis – žodynėlį.

Klausiausi paskaitos, kurioje paskaitininkas puikiai apibrėžė žmonių santykius. Jis sakė, kad kas dveji metai išmeta lauk užrašų knygeles arba ištrina telefono atmintį, nes taip jau yra gyvenime, kad per laiką apaugame žmonėmis, kaip uola kriauklėmis. Ir nešiojamės tas kriaukles, nes išmest – gaila, o be to, tai sunkus darbas švariai nuskust savo sienas. Tai yra apsispręsti, kas tavo gyvenime atsitiktiniai žmonės, o kas draugai. Tingisi. Geriau draugaut su visais – o gal kada prireiks. Ypač Lietuvoj, nes visuomet reikia pažinoti tą, kuris pažįsta šv. Petrą, kuris atrakina visas duris. Todėl galvoju, kiek yra mano gyvenime žmonių, kuriems galėčiau viską pasakyti tiesiai, o jie nei įsižeistų, nei supyktų? Kiek? O jūsų gyvenime?

Todėl šiandien rimtai nutariu: imsiu ir pasidarysiu iš pradžių nors vieną tiesos dieną per savaitę. Ir nė mažiausio nieko per tas dienas nesumeluosiu. Va, atsikelsiu ryte ir kai sutiksiu savo kaimyną, pasakysiu, kad man nepatinka, kad jis, kalbėdamas su manimi nuolat ėda pirštus ir dar kartais juos kiša į nosį, užsimiršęs. Pasakysiu kitai savo kaimynei, kai paklaus, ar gražias kelnes nusipirko, kad ant galingos jos subinės netinka jokios kelnės. Pasakysiu savo bičiulei, kad svarbus ir apmokamas yra ne tik jos, bet ir mano darbas. Ir lygiai reikšmingas. Nes jai atrodo, kad tik pasodinti krūmą yra darbas. O visi kiti, tik šiaip šūdą mala, kaip aš šiandien. Va taip nutariau. Ir padarysiu. Ir neduok Dieve, jums mane tą dieną sutikti. Visą tiesą į akis išrėšiu. Ir visoj šitoj istorijoj tik Barbara turi imunitetą. Nes ji niekuomet nemeluoja. Patikėkit.

e0971cfc-aff7-44b8-be5b-02a56534fd67

 

 

71. Atsisveikinimai su ginklais

img_0795

Ak, jau tie tie oro uostų išsiskyrimai. Kai už gyvatėle išraitytos juostos liko ne tavo vaikai, mama, sodas, jūra ar mėgstamas teatras, o gyvenimas. Dalis gyvenimo, kurį tu uoliai ėjai, kaip padorus darbuotojas pareigas. Kėleisi, kas rytą šliaužei į dušą, taip, labai norėjai miego ir kasdien galvojai: „O Jėzau, kaip užbeldė, reikia ką nors keisti“. Bet darbo dienos vidury, išgėrusi 16-ą puodelį kavos su 16-a drauge, aplojusi visa, kas yra įmanoma, pasimiršdavai, nes ir tas darbas jau ne toks priklus, o be to, juk darbo metu Lietuvoj gali susitvarkyti visus reikalus, su kuo tik nori susitikti, negrįžti į darbo vietą po keletą valandų kasdien… ir jau vakare, šliauždama link lovos, jausdavaisi beveik laiminga – na kas dar gali pasigirti tokiu puikiu darbeliu – ir moka pusėtinai, ir laisvo laiko per akis. Taip yra LT. Ir niekas man neįrodys, kad kažkas dirba braukdamas nuo kaktos varvantį prakaitą,  kiekvieną dieną aria  neištiesdamas kupros ir nepasidairydamas į šalis. Nepaskaitydamas darbo metu naujienų, nepasmalsaudamas FB, ar nepavarinėdamas kortų žaidimų, ypač, jei tavo kompo ekranas sumaniai nusuktas nuo pašalinių žvilgsnių. Kodėl dabar, perskaičiusi savo ryškiai geltoname sąsiuvinyje užrašytas oro uosto atsisveikinimo nuotaikas, prisiminiau, kaip paprasta dirbti LT?

Nes daug kas, tikrai paprasta LT. Tarkim, užsimanau sausio 31-ą dieną nueiti vakare į teatrą. Skambinu dideliam viršininkui, kurį pažįstu, nes 1000 kartų ėmiau iš jo interviu, o jis kaip tyčia ūkininkų turguj ožkos sūrį perka. Kaune madingi šeštadienio ūkininkų turgūs Kauno pilyje. Pasirodo vieni kitiems ponai, na, ta – grietinėlė, apsižiūri vieni kitus ir įsitikina, kad viskas yra gerai – visi gyvena ir dar ačiū dievui turi už ką ožkų sūrio nusipirkti, medaus induką, obuolių – tipo „nuo savo medžio“: „jau, žinokit, ponas visai baigiu, netrauksiu iki pavasario“– sako „ūkininkė“ – pardavėja, bet vis traukia, nes žino iš kur ištraukti – Babtuose didžiausi sandėliai ir obuoliai labai panašūs į tuos, kur iš savo sodo…

Tai va, truputį pasipiktina didelis viršininkas, bet tik dėl akių: „Tai ar dar vėliau negalėjai užsimanyti, taigi visos vietos parduotos, taigi Naujametinis vakaras“, o tu staigiai jungi durnių, pamyki – „Nu jo, nu avėpiza, nu nesugalvojau, nu prabočyk, a, rasi juk viečikę?“–  durniai visda patinka visiems viršininkams. Atsakymo nereikia laukti, nes aišku ir taip – visada ir visur LT yra paliktų viečikių, tiems, arba toms avėpizoms, kurios sugalvoja paskutinę minutę – „Tai debilė, užsimanė… Bet žinai, reikia duoti, a ką žinai, juk ji dirba…, gal prisireiks…“

Tai LT logika. Kaip ir gydymo  įstaigoje – “Ateikit pirmadienį prieš pirmą, visi talonai seniai išdalinti, jokios laisvos vietos neturiu iki pavasario, bet palauksit 20 minučių – pakviesiu“ – sako daktaras man. O kiek dar tokių, kaip aš? Ir sistema sukasi. Viskas užimta – oficialiai, bet jei ne oficialiai, o gi aišku, ką tai reiškia – aukso vartai visuomet atsivers. Ir brangiems tyrimams. Ir operacijoms, kurių kiti laukia ilgai. Nes jei tu nepažįsti to Petro, kuris visus vartus atrakina, tai jį pažįsta tavo draugė arba jos sesuo, arba kaimynės vilkšunio dėdė.

Jau stovėdama oro uoste už tos gyvate išraitytos juostos, kuri atskiria tą pačią minutę, kaip peiliu atpjauna, vos už jos atsiduri, bandau suvokti, ko man taip gnybia paširdžius? Ir ta moteris, kuri užkandusi savo ašaras, net papilkėjusi, visom jėgom stengiasi nepravirkti, nes taip ilgai laikė apsikabinusi atgal išvykstantį sūnų, ji tik pabraukia ir pabraukia ranka veidą – tai per žandą, tai per antakį.

Ir ta ant pačių pirštų galų srypčiojanti moteris, jau taip pasistiebė, rodosi tuoj ir pakils iš paskos, nes už juostos, jau praėjusi patikrinimą, tiesiog jau iš ano pasaulio jai mojuoja aiškiai dukra, su anūke ant rankų.

Tos užkąstos, užkramtytos oro uostų atsisveikinimo akimirkos… Vien iš Kauno kasdien kitapus kyla 4 lėktuvai.

Tai ko man išskrendant taip gnybia paširdžius? Nes jei iš tikro – negaila tų puikių LT galimybių – dirbti visai nepersidirbant, gauti – gerai pasistengus. Juk nekenčiu tų nevalytų apledėjusių kelių – visų absoliučiai, išskyrus pačias pagrindines švarias gatves, tos tai šilumos, tai šalčio, tų tuščių kavinių ir toookių brangių produktų… Skuosdama per 20 laipsnių šaltį link trapo, akimirką atsisukus matau, kaip mojuoja man buvęs spalvotas mano gyvenimas, kuris stebėtinai panašus į šeimyninę nuotrauką, po giminės susitikimo, kai fotografas tik ir komanduoja: „Nagi, stojam, meiliau, meiliau, susiglaudžiam, o dabar šypsena, nagi, uogieeeenė, cheeeeese…“

70. Nu, privietas!

img_0737

Nu, privietas, nu privietas, – sakė vieni kitiems, viename restorane susitikusi kompanija, ta šalia mūsų staliuko. Dar sakė: „padavėjas, po 100 vyno ir greitai“, – čia aiškiausiai buvo bajeris, nes kompanijos panos labai žvengė. O kai padavėjas priėjo ir jau ketino apeit stalą, kad įpiltų iš tos pusės iš kurios ir priklauso, anas ištiesė taurę per stalą – ką tu čia vaikščiosi…

Kaip toj pasakoj – vienam tokiam restorane, kuris yra viename tokiam spa, kuriame visokių gi antikvarinių dalykėlių apstu, visai šiaip kultūringam iš pirmo žvilgsnio, į kurį kelių dienų pasibuvimą Kalėdų senis atnešė, tarpušvenčiu susirinko visokiausia publika, iš visos Lietuvos.

img_0788         img_0789

Prie staliukų per pusryčius valgė kokie penki konstruktorių biuro braižytojai – juk iš karto atskirsi vaikiną iš konstruktorių biuro: pliktelėjusiu viršugalviu, kauliniais, ne pačios paskutinės mados, bet dar pakankamai madingais akiniais, siaurais džinsais, tik konstruktoriams būdingais pirštais – ne nugraužtais iki gyvamėsių, bet su 0,5 milimetro nagais, nykštys labai riestas, nes kasdien laiko pieštuką. Paprastai jie tingi vaikščioti ir patiekalus jiems atnt stalo atneša žmonos, net jų vaikai nereiškia garsiai norų, suvalgo savo sosiskas ir tiek žinių.

Pusryčiavo kokios penkios brigados plastikinių langų statytojų. Paprastai jie pasipuošę treningais, valgyti ateina avėdami baltas baseino vienkartines tapkes, jų moterys vilki iš pryšakio blizgančią, o iš užpakalio permatomą bliuską. Prie staliukų jie atsineša labai pilnas lėkštes, nes labai nori valgyti.

Paskutinį kartą taip – kad maistas stovi kalnu,  prisikrovus lėkštę buvau, kai tik atidarė restoraną „Siena“, prie miesto sodo Kaune ir tuomet pirmą kartą buvo galima už tris litus valgyti ir valgyti ir valgyti visko, kiek nori. Ir tuomet aš buvau dar labai nesąmoninga, nes maniau, kad valgyti labai sveika daug. Dabar jau taip nemanau. Tai va, langų statytojai, kurių kambarys buvo už mūsų kambario, tik 7 ryto baigė savo intelektinę – mokslinę diskusiją, kuri puikiai girdėjosi iš mano tualeto: „Sakau tau, tik pabandyk, tik pabandyk“, – žagsėjo boba, nes diedas matyt ruošėsi savo mokslinius teiginius įrodyti praktiškai arba eksperimentais.  Maniau, kad jie nepusryčiaus, bet, kaip jau sakiau, atėjo labai išalkę. Išgėrė daug stiklinių sulčių ir beveik visą išknaisiotą maistą paliko lėkštėse.

O padavėja, jauna mergina, pas kurią užsisakėm vakarui staliuką, šypsojosi labai vakarietiškai, bet, kai prakalbo… nes gi paprašiau staliuko vakarui prie lango. „Negalima“ – kaip kirviu kirto ji. Bet mano žvilgsnis buvo labai klausiantis. Labai. „Kodėl negalima?“ Ji perklausė, tarsi tik tam, kad įsitikintų, kad taip ir suprato, – „nes kas gi čia bus, kai visi užsimanys prie lango?“ tiesą pasakius, tokio prašmatnaus atsakymo net nesitikėjau. Planavau išgirsti: „kad gi jūs nieko per tą langą nepamatysit, nes bus tamsu“, na gal dar – „ten žinot žymiai vėsiau, nei vidury ir pašnibždomis: langai nesandarūs, traukia“… tik ne tai, kad – „kas čia bus, kai visi to paties panorės?‘ Mačiau jos mamą, auginančią ją chruščiovkėje, kurios virtuvė tokia maža, kad ten net dvi taburetės netelpa, grįžusią po pamainos valgykloje, kur kažkoks debilas drįso paprašyti pusę kugelio porcijos: „kas čia ir būtų, gal mes veikt neturim ką, kad jums porcijas per pusę pjaustytume. Imat ar ne? Matot, kiek žmonių už jūsų laukia: Liuse, nepjauk, sekantis“…– va taip mano fantazija įsišėlo iš ryto, kai atėjau užsisakyti staliuko vakarui.

img_0783

Dar dieną girdėjau, kaip augęs sūnus, kuris vaikščiojo su senute motina pamiške, nepastebėjęs manęs užstaugė: „Ar jūs galit greičiau? Ko jūs ten nematėt? Toks pats tas Nemunas buvo ir prieš šimtą metų…“ Iš pradžių maniausi, kad bus jis iš braižytojų, bet tuoj ir persigalvojau, taip staugti gali tik antkapių meistrelis… kitam meistrui, kuris žvyro nuėjo atsivežti su točke, arba iš baimės, kad numirėlis už kojos nepagautų.

Graži ta Lietuva – televizoriaus ekrano kampe visas dienas man rašė Lietuvos ryto televizija ir siūlė: „jums paruošėme puikią programą – per visas šventes geriausi rusiški serialai, laidos ir koncertai su mylimiausiais ir garsiausiais rusų aktoriais“. Graži ta Lietuva. Ir pilna visokiausių profesijų. Su artėjančiais J))

69. Ir dzen man ant visko…

img_0569

Ta mano durna lempa, tik pykšt ir įsijungė. Prie lovos. Ir apšvietė Klošaro paveikslą. Ir man iš karto užsinorėjo verkti. Nežinau nuo ko. Gal nuo Klošaro.

img_0511

O gal nuo to, kad sniegas tirpo ir aš girdėjau, kaip jis tai darė. Gal jis takšėjo, gal spragsėjo?

Aš pažinau tą garsą ir jis mane džiugino. Tirpstantis sniegas Lietuvoje. Jis būtent tai darė, nes tie garsai –  jie nebuvo plekšnojimas, kapsėjimas ar policijos mašinų kaukimas naktį,  jie nebuvo mirtina tyla po dešimtos valandos – St.. Marys Road akligatvyje…

Tiesiog tirpo sniegas, kurio aš nekenčiu visa širdim, jis tirpo, aš tai girdėjau ir tai manęs neerzino. Kodėl? Po perkūnais, aš juk nekenčiu žiemos!  Tai nebuvo Londono sniegas, nes Londone jo net nėra. Ir jei aš nekenčiu sniego, vadinasi atsirado kažkokia nauja priežastis, kodėl LT arba mano šalis Lietuva, manęs neerzino. Šiandien.

Ir tas vaizdas nuo namo terasos, kai taip tylu, kad girdisi tik tai, kad tirpsta sniegas, nes net ta  vėliava ant flagštoko kieme nesušlama, nes net nesukruta mano visų ilgamečių spygliuočių šakos, nes po perkūnais taip tylu, kad atrodo, vagys sėdi pasislėpę ir laukia, kol dar labiau nutils pasaulis ir tada… Taip, visas kitas pasaulis tiesiog numiręs, jo net nėra nuo mano namų LT terasos… Va tokie mano pirmieji įspūdžiai.

Namai buvo labai šilti. Tos pačios grindų plytelės, kuriose, kaip visuomet,  atsispindi girliandų šviesos ir eglutė.

image-1

Tiesa, aš pamiršau, kaip atsisuka šilto vandens kranas. Bet tai smulkmena. O vėjas lauke net nepirptelėjo. Man gal net būtų buvę geriau, kad jis lankstytų medžius, rautų šakas, brūžintų langų stklus, bet jis NET nepūtė.

Pamaniau, kad jis net pritūpė, kaip kažkada vasarą prie Nemuno, kaip ir visa LT gamta vasaros pavakare, ji turi tokią savybę – pritūpti, gal net todėl, kad žino – aš atskridau ir ieškosiu, prie ko prisiknisti. Tas rupūžė vėjas pritūpė ir net nešvilptelėjo.

O lėktuvo pilotas? Lietuvis, santūriai rambus žmogus,  jis pasakė, kad skrisim prieš vėją ir sunku bus skristi, ir tai užtruks. Juk tik rambus žmogus gali tap ramiai pranešti tokią žinią: „Bus vėjas. Ir jis pūs“

Jis pasakė taip kaimietiškai, nors pagal visas taisykles, nes  jei suprato kaimynė, kuri jau 6 metai valo viešbučius ir net nemoka angliškai, nes jai viešbučiuose tos kalbos net neprireikia, ji suprato ir atsiduso: „Vadinasi, skrisim ilgai, jei prieš vėją“.

Ir visa komanda buvo, kaip iš kaimo glūdumos, tarsi tyčia, tarsi tik tam, kad mane paerzintų – žinok, kur grįžai. Bet KODĖL šiandien jie manęs neerzino?

Ir net tai, kad lėktuve mes pametėm I‘padą ir jį grąžino, o moterys į kurias kreipiausi, abejojo, nes sakė: „Įgula tai atiduos, bet jei paėmė žmonės, tai jau viskas… žinot, lietuviai…

Per raciją jos paklausė: „Vienas vienas, čia stovi keleivė ir ji paliko lėktuve I‘padą, ar ką radot? O jai atsakė: „Cargo – apsaugai – paklauskit keleivės, kaip jis atrodo?“

O aš stovėjau ir galvojau: kokia nesąmonė, kaip kokiam Pirdulių kaime, sau kalbamės ir nėra jokios svarbos tuose žodžiuose, nes apsaugos moterys jau nori eiti namo, o tas mano I‘padas, kaip jis atrodo?

Ir tie pasų patikros maumai – karabinieriai – karininkai, jie man taip pat buvo juokingi, bet nepiktino, kad nesišypsojo ir tik sumurmėjo pasisveikindami…

Ir va taip prasidėjo mano atostogos. Ir bus jos labai geros. Nes išėjusi į lauką aš prisiekiau: „Va tyčia, būsiu per šitas atostogas laiminga. Ir labai gera. Ir džiaugsiuos kiekviena akimirka. Ir viskas man čia patiks. Kaip dzenbudizme – tik čia ir dabar. Ir nieko daugiau nėra“. Ir dar truputį virktelėjau, padėjusi tašką.

 

 

68. Šlykščiosios mano charakterio ypatybės. Adventas.

288fee24-9c92-44c8-a4d1-89381c03f1dd

Na, ir koks gi protuolis pasakė, kad ožiaragiai yra labai kantrūs ir kruopštūs? Kad gali ilgai ir nuobodžiai siekti rezultato? Dabar arba niekada – ir su rašymu, ir su siuvimu. Ir su kitais dalykais. Jokių ten sudaigstymų iš pat pradžių, šešiolika kartų pamatavimų. Čiūkt – nukirpta, brūkšt – ir susiūta. Nagi, prisipažinkit geruoju. Astrologai, a? Astronautai, kosmonautai. Ku-kū?

Esu labai nekantri ir mėgstu greitus rezultatus. Kadangi laikas dabar labai tinkamas, o išpažinties niekur o niekur nerasi St. Paul‘s katedroje Londone, į kurią tiesiog unkščiu, kaip noriu sekmadieniais nueiti ir nueinu, tai atliksiu savo charakterio sąskaitą čia, lape.

Tai va, tų klaupkų ir ausyčių už grotuoto langelio niekaip nėra katedroje – arba jie visai negriešina arba kaip nors kitaip išsipažįsta. O komuniją aš labai mėgstu gauti – taip linksma ir gera tos komunijos eiti, tarsi jau gavai išrišimą, nes išsirikiuoja visi į eilę ir juodi, ir balti, ir gelsvi, ir su tunikom, ir su sijonais. Man patika tas smagumas ir laisvė. Gal laisva esu gimusi, kaip kad teigia Konstitucija?

img_0311

img_0317

img_0318

Ir apšviesta ta katedra kuo labiausiai ir vargonai lupa iš visų jėgų, pakyla ta muzika ir atsimušus į skliautus, atgal su tokia jėga pareina… ir visi šypsosi ir džiaugiasi, kad atėjo štai laikas, kai tavo nuodėmės tiesiog susinaikins, kai tik eilę prieisi. O jei paprašai jau priėjęs, tai pastorė arba kunigas dar ir palaimina. Ir komuniją gali į burną imti, gali į ranką, gali vyno gurkštelėti, o gali plotkelę į taurę pamerkti. Ir gal ta potekstė man patinka labiausiai – jei jau priėmei Švenčiausiąjį, tai ir negriešyk iki kito karto.

Būk jau toks malonus kitą savaitę nesikoliok, nesikeik, negalvok blogai apie kaimynus, kurie Dieve, Dievuli kokias mintis ar atodūsius iš mano burnos beveik kasdien ištraukia. O juk visi mes kaip ir lygūs po saule…Ir uošvienė, kuri gyvena ant vieno kiemo ir taip ir taikosi tau įkasti, aploti, arba ta kita uošvienė, kuri matydama kokį turtą sūnytį užaugino, sako, kad jos vaikelis už vis labiau pasaulyje geriausias ir pavykęs, o tu tik martelė, martele. Ir tiek. Va tiek į galvą atėjo šiandien tų, kuriuos, paėmęs komuniją, tarsi į priekį, in advance turi toleruoti. Priimti. Ir jau apsaugok kol kas, Viešpatie, ir dar leisk prie tos minties bent priprasti – mylėti…

Ir sriuba mano, jei neišsiverda per 15 minučių, tai grabe mačiau tokią sriubą, nes kol trauki tarką, kad jau gatavus burokėlius sutarkuotum, tai per tą laiką vanduo virduly užverda, o puode jau šnabžda, nes atitirpnėja šaldytos daržovės, tai tik – šliūkšt verdančio vandens iš virdulio, sužeri viską į puodą, daržovės jau pašutę, burokai, druskytė, kelios bulvės, minutė joms nuskusti ir te tau sriuba.

Ir su pyragais tas pats. Tai gi Nobelio premiją reikia duoti tam, kuris gatavą tešlą išrado. Na juk sutiksite, ne už kaži kokias kebeknes fizikos srityje, kurių niekaip nei virtuvėj, nei sveikatos apsaugoj nepanaudosi, ar matematikoj ar taikos siekime. Kokios taikos, kai Sirija suvarpyta, kaip rėtis, taip, be ryšio palyginimas, bet taip ir matau tuos BBC vaizdus, kai lėktuvas skrenda virš tuštutukų namų ir nieko, o nieko aplinkui, tik pilkai rudi mūrai, kaip kokia dekoracija, jokia gyvybė nesuplazda juose…

Tai va. Esu nekantri ir nekantriai siekiu tikslo. Ir dažnai įsivaizduoju, kad esu pati geriausia ir tokia vienintelė. Ir kad nagai mano gražūs ir plaukai… ir dar visokių nuodėmingų galvojimų esu pilna. Ir su rašymu tas pats. Parašau, o paskui tarkuodama burokus su savim pasitariu ir kiek visko ištaisyt sugalvoju. Bet gi jau perskaitėt, vėlu.

Ale tai prigurgždėjau, priskrebinau. Taip man šiandien viskas švietėsi. Eisiu pas Barabarą, mačiau su tašikėm iš miesto parsikošė. Did you went out? – paklaus ji manęs taip, arba geriau, gramatiškai. No I didn‘t, – aš atsakysiu, man šiandien charakterio suvestinė. Nuo ryto.

O gal man jums iššūkį mesti – ledinį? Jūs gi mėgstat iššūkius? Dalyvaujat? Nagi, kokias savo charakterio savybes užkastumėt, kol žemė dar neįšalusi?