101. Ir pas mane nedvokia šlapimu…

IMG_0313 (1)

“Tu tik pagalvok, – sako ji, – vos tik tu nustoji daugintis, gamta ima tave skubiai naikinti. Pradedi žilti. Iš pradžių tik kur ne kur koks palaikis plaukelis išlenda, o vėliau išsitrina paausiai, pabąla sklastymas. Bet tu vis dar dažaisi. Užkala nežmoniškai, bet dažaisi. Imi išsigalvoti visokių papuruškalų, paspalvalų – tik iki kito plovimo, tik šaknims ir visos tos suknistos nesąmonės, kad gamta, stebėdama tave iš šalies apsigautų – aha, dar ne žila, gal dar dauginsis. Tada žemės trauka įveikia tavo odos elastinguma, nugali kalogeną ir ima traukti žemyn tavo skūras. Pirmiausiai – nuo rankų – ir pasidaro sparneliai ir jau nebegali apsivilkti suknelės be rankovių, nes gamta, pamačiusi karančius rankų skudurus tuoj ir supras, kad tu nebesidauginsi.”

“Taip nedramatizuokite, Moli”, – sako psichologė, kuriai prirašyta aplankyti Moli 5 kartus iš viso, nes už tiek kartų moka sveikatos sistema arba ligonių kasos, suprantamiau.

“Kokios čia dramos, čia tik pastebėjimai ir net man pačiai jie atrodo pakankamai juokingi, – kaip ta gamta, bando įveikti psichologę Moli, – aš tai supratau tik dabar, kai visai nebegaliu paeiti. Kai vos nušliaužiu iki tualeto. Kai ištisom dienom sėdžiu prie lango, stebiu mažą mašinų aikštelę, bandau pamatyti, kaip auga žolė kieme, bet nematau, nes nebepritraukiu, todėl rūkau ir galvoju. Ir štai kiek visko prigalvojau”, – sako ji.

Psichologė aiškiai negali paprieštarauti pacientei, nes gi viską kuo puikiausiai apie tą rupūžę gamtą supranta ir pati, nes jos pačios akys tokios uždususios, o visa tokia pasususi, kaip ka tik pūkų pataluose išvoliota jauniklė, kurią netikėtai vartantis su kaži kokiu jaunikliu užtiko mama. Ji vis pastumia toliau ant nosies tuos akinius, o jie dvigubi ar trigubi, tik čiūūžt ir nučiuožia ant pačio galo.

“Ir nėra čia nieko tragiško nei tie jūsų plaukai, va, kaip puikiai sušukuoti, nei rankos. Rankos kaip rankos, – murma ji sau po nosim, nes tų rankų net nesimato per jūros bangos spalvos megztuką. – Ir nagai, va, sutvarkyti, ji pakelia prie tų dubultavų stiklų savo rankas, tiksliau nagus ir aiškiai lieka nepatenkinta tuo, ką pamato, bet nebekomentoja.

“Ir tada, kai ji jau apsisuka ne tik apie tavo rankas, bet ir liemenį, šlaunis ir visas kitas gundymui skirtas vietas, apsaugodama jas nuo gundymo riebalų ratais, tada ji imasi visų vidaus organų”, – tęsia oriai Moli ir jai, tiesą pasakius, visai neįdomu, ką galvoja psichologė, kuriai Moli odinė sofutė aiškiai tokia nepatogi, kad net žiovauti traukia. Kiek tokių klientų ji aplankė šiandien?

“Taigi, ta pamėklė gamta tau pasiunčia šlapimo nelaikymą, širdies ritmo sutrikimus ir sustingusius sąnarius, tie kariai puikiai atlieka savo darbą…”

“Nesijaudinkit, Moli, pas jus nedvokia šlapimu, va vakar… ji laiku susigriebia neišduoti kliento konfidencialumo, viskas čia pas jus gerai, don’t worry, –“ drąsina ji Moli.

“Ir pas mane nedvokia šlapimu…– kažkodėl užsikabina už to sakinio Moli ir visiškai jau akiplėšiškai atrėžia: “Nes aš dar kol kas nedarau į apatinius!”– beveik užrėkia pasipiktinus, bet piktintis viešai nepriimta šioje šalyje, fakus rodo ir keikiasi garsiai tik rytų europiečiai, menkai išsilavinę žmonės ir emigrantai iš naujai priimtų į ES šalių, todėl Moli tuoj ir susituri: “Sorry, įsijaučiau, žinot, visai malonu, kai tavęs kas nors nuolankiai klauso…”

“Tai ir kalbėkit, – drąsina Moli psichologė, – jei norite, galite net parėkauti. Labai sveika, kas rėkauja, niekuomet neserga skrandžio ligomis”.

“O jei sugalvočiau užsiropšt ant palangės per jūsų vizitą, ar paduotumėt man ranką, nes pati neturiu jėgų?

“Nemanau, – sako psichologė, – kad ką laimėtumėt užsilipusi, negalėčiau paduoti jums rankos, nes mūsų saugumo taisyklės…

“Na tai va, tai ir pasikalbėjome, – nutraukia ją Moli, – aš labai lauksiu jūsų kito vizito”, – sako ji, tarsi būtų tik ka pavirtusi į kitą žmogų.

Jos pasiskiria kitą pasimatymą, net apsikabina atsisveikindamos. Nes Moli mirtinai reikia ausų. O psichologei varnelės savo darbo kalendoriuje. Nes ta rupūžė gamta…

Advertisements

100. Velykų bobutės pakliedėjimai

IMG_0087

Kąsdama kolegės išleistuvių proga nupirktas vaišes, staiga pamatau, kaip aš, visai jau sena, po kiekvieno valgio, o jų turės būti mažiausiai du per dieną ir ne bele kokie, o skaniausi, nes aš pagaliau jau nebesilaikysiu subalansuotos mitybos principų, rysiu gyvulinius baltymus ir riebalus, kiaules visokias ir jų lašinius, o ne žalėsius ir dzin man bus kilogramai ir sąnariai. Va tuomet, po kiekvieno riebaus valgio aš dar gausiu sluoksniuotos tešlos bandelę su klevų sirupu, ne, galės būti ir paprasčiausias džemas, apipiltą kepintais pekanų riešutais…

Šitą vaizdelį man pasiūlo protas, kuris budi ir budi ir turi krūvą pasiūlymų kiekvieną sekundę, nes nuolat naršo po pasaulio informacijos šiukšlynus ir nieko daugiau neveikia, kaip tik pakišinėja man idiotiškiausius scenarijus, kartais jis būna tiesiog nepakenčiamas su tuo savo perdėtu visko žinojimu. Aišku, aš bandau jam ir kąsdama tas šventines vaišes pasakyti: „Škac“ – kaip visuomet, kai jis man įsipyksta, bet tas bandelės skonis, ne, gal vistik riešutų ant viršaus… Ir aš jau esu ta bobutė, ir kandu ją mažyyyčiais kąsneliais, kad tik ilgiau liktų burnoje, kaip bulvių košė vaikystėje – mažyyyčiais šaukšteliais, o jau jos trapumas, o jau tie sviesto, na gerai, galbūt ir margarino, bet labai panašu į sviestą skonis su džemu ir pekanais…

O ji rupūžė trupa, nes tešla tai sluoksniuota, tada prie lovos, kurioje aš tą bandelę valgau, kažkodėl užsimerkusi, nes tikriausiai kaifuoju, baltuose pataluose, būtinai atsiranda ir mano vaikai. Ir aišku, jie yra nepatenkinti, nes tie trupiniai tai yra riebūs ir juos reikia surinkti. Nes šlykščiai ant tos baltos patalynės atrodo. O kas nori rankioti trupinius, kad ir nuo kažikaip mylimos mamytės patalų? Niekas.

Taigi kandu aš tą bandelę ir prašau mintyse, beveik ir rėkiu: „Maldauju, netimk iš manęs tik dviejų dalykų: dantų ir proto…“ Nes jei tik įsivaizduotum – išprotėjusi moteris kanda bandelę su riešutais, o dantys tai prie lovos… Na gerai, ne stiklinėj, stiklinėj sovietmečiu buvo. Ant spintelės. Ružavi.

O mano vaikai, matydami, kad aš gerokai kuoktelėjusi, net nebesivaržo kalbėti tiesiog prie pat. Jie sako: „Vargšė, matai jai tik tiek ir liko, ta bandelė…“ bet aš tai ne kuoktelėjusi, nes jau išsiprašiau Dievulio malonių, bet apsimetu, kad nieeeko o nieko jau nebesukumekinu, kad jie ir daugiau ką apie mane pakalbėtų. Aš gi pagaliau galiu nebebijoti karmos pasekmių, būti liežuvautoja, tarpti puikybėje ir taip toliau.

O kodėl aš guliu ir puntu tą bandelę? O tai kam tų papildomų kalorijų? Tų karbohidratų? Ar kokie jie ten visi tie nesveikieji riebalai?  Ne, aš nuo pat anksčiausio ryto atsikėlusi, dešimt kartų  pasveikinusi saulę, jau lakstau plevėsuodama išsidraikiusiais žilais plaukais po parkus, bėgu kilometrus, ritmingai kvėpuoju… Ir dar darau jogą ir užsikeliu koją ant galvos ir še jums visiems. O jie net aikteli, tie kur netoliese parke: „Ar tau viskas gerai?“ – klausia, sakau: “Taip, man viskas yra ok”, o jie nueidami: „Nu tai aiškiai kuoktelėjo senoji“.

Ir tiek įsimintiju misdama tom kolegės išleistuvių vaišėm, kad visai beveik ir sveiką nuovoką pametu, nes nežinau kokį scenarijų savo senatvei pasirinkti, staiga girdžiu klausiant: „Are you ok?“ “Nu, – sakau kolegoms, – aš labai esu ok, užsikaifavau nuo tų pekanų skonio…” „A ja ja“,– kažkodėl visai  kaip vokiečiai sako mano kolegos, nes jie irgi šlamsčia pilnom burnom. Ir tik tuomet suprantu, ko tas protas blūdija. Tai gi GAVĖNIA. Pasninkas. O mes, kaip kokie bedieviai…

99. Gyvo žmogaus balsas

IMG_6453 (1)

Aš jos klausiu: “Ar tau padėti?” Ji pakartoja: “Padėti, padėti, nieko man nereikia padėti, matai, kad galiu pati, kol vaikštau, pasėdėk. Pasidaryk arbatos ir pasėdėk su manim”.
“Tu gi žinai, kad aš nemėgstu arbatos”. “Tai pasidaryk kavos. Pieno įsipilk. Sausainį pasiimk. Ir pasikalbam. Matai – tušti namai, tuš- tu – tė – liai” – ji išskiemenuoja, tarsi tik tam, kad pati įsitikintų.

“Kai paskambini į slaugių agentūrą, žinai, ko jie paklausia pirmiausia? Ar tas namas, kuriame gyvenate yra jūsų? Ne – kas jums atsitiko, ne – kaip jūs jaučiatės, o apie namą. Kaip manai, kodėl?” Ji gudriai mirkteli, o aš nežinau, kodėl?

“Tam namui mes dėjom pinigėlį prie pinigėlio. Mano vyras buvo paštininkas ir gaudavo tuomet, prieš 50 metų, 14 svarų per savaitę, tai buvo milžiniškas atlyginimas. Jį mylėjo visi kaimynai. O aš dirbau vaistininko padėjėja ir gaudavau tris su puse svaro. Spėk, kiek mes sumokėjom už šitą gražuolį namą tada? 9 tūkstančius.” Ji staiga suabejoja: “O kokiais pinigais? Neatsimenu… – nusivilia, bet tuoj ir priduria: “O dabar jis kainuoja pusę milijono. O kas iš to? Esu viena, kaip pirštas ir neturiu su kuo net pakalbėti, net su slauge, nors ji ateina tris kart per dieną, bet – negaliu.”

“Kodėl tu negali pasikalbėti su slauge, ar ji nebylė?” Airis prunkšteli ir nusisuka. Pasipiktinusi prunkšteli, ne iš juoko. Maža, sukumpusi, vieniša, vos perstatinėja kojas, vos peršliaužia  kambarį, beveik akla, bet labai ambicinga. Už tai ją ir myliu. “Aš gi nieko nesuprantu, ką ji man sako. O ji nesupranta, ką aš jai sakau. Ji atvažiavusi iš kitų kraštų… na, iš ten, kur labai karšta… Ji beveik pruknkščia, nes aš nepasiduodu, vaidinu, kad nesuprantu, o ji negali įvardinti nei šalies, nei odos spalvos, nes tai būtų žiauriai nemandagu pirmiausia, o paskui dar ir rasistiška.

“Ji tik linksi galvą ir krūpčioja, tarsi būtų buvus mušama. Ji net mano rajono neištaria normaliai. Tu girdėjai, kaip ji sako? Ji sako Upminister, o reikia Apminster. Tai apie ką mes galim pasikalbėti? Ar tu žinai, ką darau, kai tiesiog pasiilgstu gyvo žmogaus balso? Skambinu vaistininkui ir kuo rimčiausiai klausinėju apie vaistus.  O šitų ar turite sandėlyje? – sakau, – man patinka, kai vaistininkas kantriai kaskartą atsako: “Palaukite minutėlę, tuoj pažiūrėsiu” – ir ta minutėlė man reiškia, kad jis pasakys dar vieną ar du sakinius. O aš padėkosiu. O jis pabaigoje dar perklaus: “Madam, ar dar kuo nors galiu jums padėti?” Tada aš nusijuokiu, kaip kažkada, kai buvau jauna ir nepriklausoma, tarsi ir dabar būčiau lygiai tokia pati ir mandagiai padėkoju: “Žinoma, kad ne, kaip gi jūs man padėsite… ir gerai, kad jis nesigilina, kodėl taip pabaigiau pokalbį, ką aš jam pasakyčiau?”

“Tu dabar išeisi ir aš vėl norėsiu numirti… Per ilgai čia užsibuvau..” Ji prisiglaudžia man prie alkūnės, sukumpus, pusės mano ūgio, beveik plika ir tokia porcelianinė, nes jei tik spragtelėčiau jai sprigtą, tai ir subyrėtų į šipulius. Ir kaip visuomet, jau visai prie durų, kad dar nors kiek ištemptų tą paskutinę akimirką, tuojau pat pakeičia temą: “Tik niekam nesakyk, aš ją pakeisiu, tą slaugę. Jau susitariau su kita agentūra. Žinai, kiek man tai kainuos? 85 svarus per dieną… bet jos man pažadėjo pasikalbėti kasdien.” Tada ji parodo ženklą, kuris reiškia: užsitrauk užtrauktuku burną, aš jai parodau atgal – tyla.

“Aš tavęs lauksiu”,– sako ji jau valdingai, tarsi vėl būtų atvirtusi į tokią, kokia buvo jauna ir nepriklausoma…

Prie vartelių nusiunčiu jai oro bučinį ir sakau: “Atiaaaa! – nesvarbu, kad lietuviškai – susitiksim kitą antradienįįįį, –  jau angliškai, o ji, girdžiu sako: “Kokia ji miela” –  aišku, angliškai…sau…

 

98. Išpūstos pono Chaimo šnervės

 

IMG_0085

Į mėsinę aš visuomet bijau eiti. Net ir su  Babce. Mėsininkas atrodo labai baisus. Jo prijuostė kraujuota, o galva didelė, kaip ne žmogaus. Antakiai susiėję virš nosies taip vešliai, kad rodosi kas tyčia nužymėjo plačiausią taką virš Chaimo akių. Baltomis mažomis plytelėmis išklijuotos sienos mutaškytos krauju. Ant apskritos kulbės, didelės, kaip stalas salione, numestas mėsos gabalas, iš kurios Chaimas atkerta, ko prašomas. Aš vengiu net žiūrėti į kulbę, nes ant jos iškėtota mėsa atrodo kaip išmėtytos žmogaus kūno dalys. Prie aštriai raudono mėsos gabalo guli ir kirvis. Parduotuvė panaši į ligoninės operacinę, žinau, kaip ji atrodo: mat visai neseniai gydytojas tokioje pačioje baltoje patalpoje, kuri net ir kvepėjo panašiai, „iškirpo“ anginą. Jis taip ir pasakė Motinai: „Juokinga, tik čiukšt, brūkšt ir iškirpsim, kokia čia operacija“.

Man šlykštus negyvos mėsos vaizdas. Kaip ir gydytojui, kuris liepė būti gerai išsižiojus, tuomet viskas baigsis greitai. Jis taip atsainiai tėkštelėjo į inksto formos lėkštutę „iškirptus“ glandus, tarsi bijotų, kad jie prilips prie pirštų. Ir pasakė aiškiai šlykštėdamasis: „Absoliučiai supūliavę“…

Beje kirvis ant tos kulbės – taip pat nieko gero. Jis gali kalbėtis su visais, prie ko prisiliečia: su malkomis, mėsa, šakomis… Aštriai, tarsi jo žodis jau iš anksto bus ir yra paskutinis. Malkas jis šokdina ir tai yra visai įdomu žiūrėti. Tik motina  prie sandėliuko, paprastai pati jas kapojanti, liepia paeiti toliau, kad koks pagalys nepykštelėtų į galvą.Užlindusi už Babcės nugaros, aš nenoriu žiūrėti nei į Chaimą, nei į mėsą, nei į kirvį, nei į kraujuotas  sienas, tik į savo batus, todėl mėsininkas bando prakalbinti: „Ui, koks gražus, rausvais žandukais mergaitis…“

Tada  Babcė, skaudžiai truktelėjusi už rankos, paliepia: „Pasisveikink mandagiai su ponu Chaimu.“

Esu priversta pakelti akis, kad pasakyčiau: „Laba diena, ponas Chaimai“. Žiauriai bijau to momento, nes visuomet o visuomet, kai tik jas pakeliu aukštyn, pamatau, kad pasilenkęs ir švelniai šypsodamasis į mane žiūri visai ne žmogus… o juoda buliaus galva… Nesuspėju pamatyti, ar yra ragai, susvyruoju, tarsi jau tuoj ketinčiau alpti, o Chaimas, ne juokais susirūpina: „Reikia duoti sviežo buljono, būtinai, tuoj atkirsiu gabaliuką, gal panelytis turi anemiją?“ Aš nežinau kas yra sviežo ir kodėl jis kirčiuoja „bul“. O jis nežino kad aš turiu šleikštulį, o ne mažakraujystę, todėl tuoj pat išsišiepia: „Ir mes su Sara norėtume turėti tokis gražus mergaitis…“ – jis kiekvieną kartą pasako tuos pačius žodžius, – „bet ponas Dievas mums nedavė vaikutis…“

Babcė ima „kokį kilą kryžinės“, kiaulės galvą „košelienai“ ir dar kauliukų, kuriuos ištroškins kartu su raugintais kopūstais.

Tada ir prasideda baigiamoji dalis: aš turiu gražiai tūptelėjusi, padėkoti mėsininkui. Paprastai visada delsiu, nes bijau  ir vėl pamatyti buliaus galvą ir išsipūtusias šnerves, ir išgirsti tą  „ui“. Babcė  niukteli į pašonę: “Padaryk „kniksą““ – taip vadinasi tūptelėjimas, prilaikant suknelės kraštelį – ir padėkok ponui, tuojau eisim…

Tūpteliu, o Chaimas iš pasitenkinimo tik išpučia žandus: „Prašom ir kitą kartą, panelytis…“

Kodėl jis maišo moteriškąją giminę su vyriškąja?  Bet aš jam aiškiai patinku. Todėl Babcė visada  į mėsinę tempia ir mane.

 

97. Tikriausiai žiemos buvo labai šaltos…

IMG_0241

… nes eidama  į kiemą turėdavau mautis dvejas kelnes ir apsirengti kelis megztinius. Suprakaituodavau kaip mat. Tas prakaitavimas, nuo per didelio kiekio rūbų kaip koks ženklas lydės visą vaikystę ir bus taip įgrįsęs, kaip ir skersvėjo baimė, kurią kalte kalė Babcė – ant skersvėjo būti negalima, nes sutrauks, supūs ir t.t. Kai užaugsiu, tyčia darysiu didžiausius skersvėjus, nesibijosiu jų ir paaiškės, kad tai visiškas Babcės pramanas. Tiesiog įgeidis, arba, kaip dabar madinga sakyti – dėmesio stoka.

Didžiausias darbas einant į lauką būdavo apsiauti vengerkas, batus aukštais aulais. Jos  visos būdavo per mažos. Greičiau – per siauros. Babcė darydavo patobulinimus. Aulinukus įpjaudavo aulo viršuje ar per vidurį. Ar tarp nosigalio ir čiurnos. Beveik visuose žiojėjo praardytos skylės, mat koja, ant kurios Babcė vyniodavo laikraštį, po to maudavo polietileninį maišelį ir  dvejas kojines, netilpdavo į jokius batus. Nes net ir negalėjo tilpti. Ir ne batsiuviai čia buvo kalti. Ir net ne pagal amžių išaugusi koja. Gal iš tuomet dar nesuvokiamo pasipriešinimo ar tiesiog per daug suspaustų pėdų, kojos, nors apmuturiuotos visomis nuo šalčio turėjusiomis saugoti priemonėmis, būdavo šaltos. „Kaip ledas“ – konstatuodavo Babcė, tačiau net labai protinga jos galva, neišnešdavo, ką reikėtų daryti. Daugiau niekam iš kiemo vaikų nereikėdavo iškęsti kojų įvyniojimo akcijos. Dažniausiai ant praplyšusių pėdkelnių apsiavę batus, išsidūkę, įkritę į sniegą, sušilę vaikai net išsirengdavo: „Fuuuu, kaip karšta…“–  tik ne aš. Prirengta, kaip svogūnas, negalėdavau bėgioti, net vaikščioti buvo nepatogu. Gal todėl nemėgstu žiemos. Nes ji asocijuojasi su įvyniojimais, mūturiavimais, stabaru. Kuoka, kuria vertėtų truktelėti Babcei per strėnas už jos eksperimentus su vaiku. Ale ką jau dabar… amžiną tau atilsį, amžiną tau atilsį, Vladislava. Tu mano vienintele močiute. Babce.

Kai užaugsiu, tos vargšės pėdos bus deformuotos, styros kaulai – hallux valgus.  Aš niekuomet negalėsiu avėti jokių madingų batų aukšta  pakulne, smaila nosimi  ir vaidinsiu madingą taip, kaip išmanysiu. Moterys bazėje – yra toks parduotuvių tinklas Kaune ir šiandien, ir gal net bus amžinai, net tos moterys dejuos, kai ieškosiu sau batų. Ir tai bus tikrai labai sunkus darbas juos surasti: „Ponia, jums tik basai vaikščioti“ – galės patarti prekeivės, kaip peiliu rėždamos tiesą, kurią žinau pati, bet nenoriu žinoti: „Eik tu po perkūnais, Vladislava“.

Aš turiu pačiūžas – jas turi visi kiemo vaikai. Berniukai – peilius, o mergaitės figurkes.  Figurkės gražesnės, nes prie geležtės prisukti grakštūs, visai madingi, o svarbiausia – balti ir su pakulne batai, aukštoku aulu. Mažesniosioms mergaitėms perkamos sniegurkės – jų geležtės užraitytos, kaip Kaziuko riestainis, prie pat batelio nosies. Čiuožinėti žiemą – įprasta pramoga. Masinis, bet ne vienintelis to meto užsiėmimas. Didesniuose kiemuose Namų valdyba išliedavo ledą, čiuožyklas savo stadionuose įsirengdavo ir  mokyklos.

Už Komjaunimo gatvės  parduotuvės, didžiuliame tuščiame plote, netoli baseinėlio, išmūryto iš didelių akmenų, kuris neva turėtų papuošti  Vilijampolės dykrą, visada tuščio ir lietingą ir sausą vasarą,  ir kokie architektai tokią nesąmonę, pilną šiukšlių galėjo sugalvoti, ta pati namų valdyba žiemą aptverdavo ir apšviesdavo mikrorajono čiuožyklą. Čia rinkdavosi vaikai – mažesni ir augesni. Kartais dėl ledo vykdavo tikras karas – berniukai, susirentę vartus, visą dieną varinėdavo šaibą. Taip vadinosi tuomet ledo ritulys. Jie visi ketino tapti arba tarybiniais kosmonautais, arba tarybiniais ledo tulininkais – garbingais, kurie gali įveikti stipriausius priešininkus anuomet – kanadiečius ir čekoslovakus.

Nors parduotuvėje pačiūžų nėra, čekoslovakišką žiemos džiaugsmą turi net skurdžiausiai gyvenančių kaimynų vaikai. Dar mamos privalėdavo gauti  kašmiloninius megztinius – spalvingus, išpintus stambiomis pynėmis, aukštomis apykaklėmis. Kas tas kašmilonas ir kokia siūlo sudėtis? Paprastai, po juo pasirengę  prastesnių šiltų drabužių, spalvotais, beveik vienodais megztiniais, vaikai sekmadieniais gremžė ledą. Mergaitės mokėsi čiuožti atbulos, viražų ir, kaip ir berniukai, svajojo tapti tarybinėmis ledo šokėjomis. Televizorius tada rodė daug ledo…

Aš neidavau  į mokyklos čiuožyklą. Nes  keturiasdešimt pirmojo dydžio pačiūžas galėdavai gauti tik juodas. Vyriškas. O tai reiškia, kad vaikai tyčiosis iš ne vaikiškai didelių pėdų. Tuomet motina sugalvojo gudrybę. Sekmadienį ji išeidavo kurti Zaporožiečio –  baltosios gulbelės. Mat žiemą užkurti tarybinę mašiną būdavo ne taip jau paprasta. Nuo ryto, ketindami kur nors vykti,  prie garažų vyrai, po pat mašinų priekiais susikūrę laužus, šildydavo variklius, kaip tikri šamanai, šokinėdami tai prie laužo, tai prie variklio rakto, tarsi  burdavo, tyliai bambėdami dėl „tokio nežmoniško“ šalčio ir „to prakeikto variklio“.

Motina veždavo mane Pakaunės keliu tol, kol rasdavo pakelėje  užšalusią balą. Tai ir būdavo mano čiuožykla. Viena, ant nelygios, visai nedidelės balos, kartais ant kokio pakelės griovio, aš nekenčiau žiemos, pačiūžų, ledo ir savo pėdų…

 

96. Kalėdų senis nevalgys vakarienės…

 

2CC9C00D-DD13-4109-B1CB-E0E0C1757A2E

„Dabar mes vėdinsime namus,– sako Motina man, – o tu turi pasėdėti virtuvėje“.  Ji visuomet vėdindavo kambarį prieš svarbius įvykius, o gal ir po jų, tikriausiai intuityviai atlikdavo ritualą – atlupusi langus visame bute. Visuose butuose, kuriuose gyvenome. Aš sėdžiu ant taburetės ir žiūriu, kaip į Kūčių barščius pjaustomi džiovinti baravykai. Babcė visuomet liepia žiūrėti, kaip ji gamina valgį. O man atrodo, kad matau tik rankas. Nors Babcė yra jau labai sena, rankos nėra bjaurios – neišvagotos įsitempusių gyslų, ar kokios rudai dėmėtos, kaip kaimynės iš buto priešais.Tie pirštai, kuriais ji labai mikliai sužeria suriektus baravykus į puodą, yra balti, tiesūs, kaip kokie maisto kareiviai, kurie tai šoka, kai ji sūdo sriubą, tai išsirikiavę į vieną liniją prie peilio ašmenų, smulkina svogūnus. Kūčių barščiai – būtinas pirmasis patiekalas ant stalo, yra rudi ir kartūs, bet privalomi visiems.

Eglutė jau papuošta, nors ir su ašarom, mat aš ir vėl sudaužiau Smetonos laikų varpelį. Žaislą, „kuris perėjo karą“. Tie vokiški – tai yra labai geri žaisliukai tradiciškai dūžta kiekvienais metais – kaip pakerėti.

Irka – mano teta, motinos sesuo, dengia stalą. Motina išeina į lauką priskaldyti dar malkų, nes reikia gerai iškūrenti pečių pyragėliams, kurie bus valgomi pirmąją Kalėdų dieną. Ant negrabių skardinių tūtų spirališkai jau apsukta tešla. Pyragėliams įdaryti mediniu šaukštu sukamas tikras sviestas su cukrumi, kuris bąla tiesiog akyse. O beje, kas suka sviestą? Gal aš? Pyragėlių tūtomis nudėtas visas stalas. Motina, kaip tikras šeimos vyras, grįžta apsikabinusi glėbį malkų: „Jau tuoj bus galima kepti“.

Kalėdiniai pyragėliai, kaip kokie drėgno smėlio gaminiai, atsargiausiai imami, nes yra labai trapūs, dedami ant skardos ir kišami į  raudoną, tvoskiančią karščiu angą, kaip į kokios stebuklingai didelės žuvies gerklę – taip man atrodo pečius. Juos gaminti gali tik motina, tai jos receptas,  ji perskaitė jį lenkiškuose laikraščiuose.  Jie iškepa greitai ir yra neskanūs, nes be kremo visai nesaldūs.

„Mes vėdiname namus“ – dar reiškia ir paslaptį, laiką, kai reikia suvynioti dovanas, kad vaikas nepamatytų. Prieš Kūčias, senovinėje miegamojo kambario spintoje, išraižytoje rožėmis, kurią motina, vėliau,  atėjus pjuvenų spintų madai, pati sukapos kirviu ir sudegins kieme,  yra suslėptos Kalėdų senio dovanos. Aš jau žinau, kad atplėšusi langus viesuose kambariuose motina eis vynioti baltutėlės gauruotos triušio vilnos kepurės: nepaprastai švelnios, gobtuvo formos, kuri negraužia kaklo ir po žiemos  nutriušta, kaip ir lemta triušinei, jos raišteliai pataps ploni ir purvini ir niekada nebeatsiskalbs. „Kalėdų senis jai atnešė kepurę, kaip tau atrodo, Alka, iš kur jis žinojo, ko jai reikia?“ – klausia  Babcė. Paprastai Babcė gaudavo velvetinio audinio naujam chalatui, Irka – kvepalų „Krasnij mak“, o ką gaudavo Motina?

Visi senamiesčio buto namuose žino, kad Kalėdų senis yra. Jis yra kiekvienos iš trijų moterų sąžinė. Apie jį pradedama kalbėti dar rudenį. Moterys dalyvauja žaidime, šventai įsitikinę, kad dėl vaiko auklėjimo, bet ko gero ne vien dėl to – taip jos įvairina savo nykų gyvenimą, savo trijų moterų gyvenimą,  kuriame nėra vietos vyrams. “Kaip au atrdo, Irka ar JIS šiemet ateis?” “Neeee, garantuoju šiemet tai jau tikrai neee” –  joms aiškiai patiko taip žaisti.

Kalėdų senis yra slaptas trijų moterų gerbėjas, jis yra tikrasis trijų moterų  išgyvenimų personažas, jis yra toks, kokio gyvenime, pasak išmintingosios Babcės, net negali būti, nors „mes esame tokio vyro vertos“.  Kalėdų senis, pasirodantis vieną kartą per visus ilgus metus, toks realiai nerealus, paslaugus, paslaptingas, įeinantis ir nieko neatsiklausiantis, kur padėt dovanas, toks nepasiekiamas ir nepriklausomas, yra mano moterų fantazija, kuri niekada netaps realybe…

Kartais aš įsivaizduodavau kad  per Kūčių vakarienę, visai nelaukęs nakties, ne slapta, Kalėdų Senis paskambins į duris, priebutyje nusipurtys snieguotus batus ir skrandą, ramiai paklaus: „O kur gi mano šliurės?“ Ir ateis į mūsų gyvenimą visam laikui. Jo užteks visoms. Jis nebus senas ir žilas, tikriausiai išeis visai dienai į darbą, kaip motina ir Irka, bet vakare… mes visi valgysim vakarienę ir pagaliau aš, nors tai bus kuo griežčiausiai uždrausta, kieme Zinkai galėsiu pasakyti: „O pas mus gyvena Tikras Kalėdų Senis…“

Kiekvienais metais prisiekdavau, kad sulaukus nakties neužmigsiu, būtinai pamatysiu tą žmogų – nežmogų ir paprašysiu pasilikti… Tai va.

O Kalėdų senio aš nesutikau ir aišku, nepasikalbėjau. Blogiausia, kad negalėjau pasakyti paslapties Zinkai, sargo dukteriai. Tą vienintelį kartą, kai pavyko ilgai neužmigti ar tiesiog pabusti TUO momentu, pro durų tarpą aš pamačiau motiną, kuri tyliai plevėsuodama flaneliniais marškiniais, kaip koks balų vaiduoklis, tarsi sklęsdama virš medinių grindų ir net nešiugždindama popieriaus, į kurį susuktos Kalėdų dovanos, atsitūpė prie eglutės ir dailiai jas sudėliojo. Sukeisdama vietomis pagal svarbumą – tas, kurios Babcei – arčiausiai. Visiškai be jokio garso. Tada tyliai palindo po savo antklode, tame pačiame kambaryje mieganti Irka, net nesujudėjo.

Rytas aušo sunkiai, pabalindamas langą iš pačių kraštų šalčio raštais. Kambaryje šiluma alsuojantis pečius buvo prikaitinęs orą net po antklode, iš po kurios man visai nesinorėjo išlįsti. Nakties atradimas buvo atsakymas: toks vyras, koks yra Kalėdų senis, niekada su mumis nevalgys vakarienės. Tuo tarpu pabudusi Irka sušuko: “Vajėzau, jūs dar miegat? Greičiau prie eglutės, pas mus buvo atėjęs Kalėdų Senis!“ Aš išsivyniojau savo triušio kepurę, tą pačią, kurią jau bvau mačiusi ant lentynos medinėje spintoje su rožėmis… Kvėpindamasi „Krasnij mak“ kvepalais, tik Irka krykštavo, kaip vaikas: „Jis ir vėl buvo atėjęs, o aš jau nesitikėjau…“