83. Mano birželio Tenerifės

kais

Ir taip aš keliavau vieną šeštadienį, kaip Amelijos iš Monmartro nykštukas. Tik ne per Europos sostines, o kaip veda gelžkelis iš Kauno į Vilnių arba atvirkščiai. Ir ta kelionė rodėsi tokia įdomi: be žodžių ir paaiškinimų, nes mažose tarpustotėse nieko nė nereikia aiškinti, viskas taip paprasta, kad aišku savaime.

O jau tas oro plazdėjimas tarsi jis virtų, nupjautoje birželio pievoje, ant kurios klūpiu Vievyje, geležinkelio stotyje, kur nė vienčvienelaičio žmogaus daugiau, tik aš, nes laukiu traukinio iki Kaišiadorių. Ir nėra jokios sarmatos, tiesiai šalia perono pritūpti ant šviežiai nupjautos pievos, nes tavęs paprasčiausiai niekas nemato ir nestebi.

Ir tada balsas, kaip arkangelo Abraomo, tik truputį su rusišku akcentu – „Traukinis iš Vil(i)niaus atvažoja pri antra perona, pirma kelia…“ – ta pranešimų ištarėja būtent taip ir pasako, žodis žodin ir niekas tuo nesipiktina, nes iš visų, kurie gali piktintis esu aš viena, o man šiandien dzin, kaip ji sako. Nes prieš tai prisiurbta kavos Trakuose, kaimynystėje prie to paties stalelio su vokiečiais – „ja, ja“, kurie kažko ieško keliaudami per Lietuvą sudarytu maršrutu, staiga vadovo pakviesti išsirikiuoja ant laiptelių prieš pilį kitapus ežero ir kažką sudainuoja, tarsi net suskanduoja – „mums nebaisios sniego pūgos, jokie sniego sukūriai“ – girdisi man, nors taigi vasara ir šilta ir viskas šį kartą tuose Trakuose gerai, net automobilių parkavimas kiekvienam kieme nebeerzina. O po Trakų jau tuoj ir Vievis – „Turn left, turn right“, kaip sakė GPS‘o ponia, vesdama per kaži kokius raitytus kelius, nė nepanašius į tuos, kurie turi atvesti į traukinių stotį. Per papieves, tarpužolius, kuriuose beveik pasislėpęs ir tūno stoties namas su vienčvienelaičiu kasos langeliu – daugiau keleivių nebus? O paskui į pievą atsklinda tas traukinio garsas. Laidais. Tarsi jį perduotų nematomi garsiakalbiai, tarsi angelai drėgnomis rankomis trauktų per suvytą vielą… peuuu, peeeuuu… aukštas ir aidus su pasivirpėjimais, tikrai visai įdomu būtų išgirsti patiems: elektrinio traukinio garsą iki tol, kol dar jo nesimato horizonte. Kaip dangaus muzika, atsimušanti į aplaupytus vagonus, ir vibruojanti kažkur pro ausis, nusklindanti tolyn, kad visoms stotims praneštų: “Traukinys važiuoja iš Kauno į Vilnių… traukinys, kurio dar nesimato, jau ateina…“

vievis

„Aš tau mama nupirksiu toną pudros“, – sako vagone berniukas. „O aš, o aš tau mama, nupirksiu toną, toną… rankinukų“ – pažada ir mergaitė, nes tas tėtis, tas niekadėjas, jo, mama, ar taip – jis tai neperka?“ Ir suka mamos veidą į save, o mama svajingai sako: „Nagi pažiūrėkit, koks jis niekadėjas, jis gi mielas minkštas meškutis…“ taip kalbasi šeima vagone.

Ir tas mano keliavimas man brėžėsi kaip kokia žinginė, kaip  galopas, per drauges, per dukras, per tolimesnes drauges ir artimesnes pažįstamas. Tai ko tu tokia nenormali, Lietuva, norisi man kaukti jau lėktuve atgal, kad negaliu pasisotinti, atvažiavus kelioms savaitėms? Ir ar gali užtekti tos valandos ar pusantros kavinėj? Su bičiule, su kuria nesimatei jau dvejus metus. „Dabar renkuosi save po gabaliuką – sako ji,– jau trečią kartą gyvenime. Kai jie pasakė, kad ne karcinoma, supratau, kad gyvensiu, bet buvau subyrėjusi į tūkstantį skeveldrų“. „Aš tiesiog lauksiu stebuklo, – sako kita bičiulė, – nors prieš gyvenimo pabaigą tikiuosi jį susitikti“. O trečia draugė nieko nesako, arba ne, ji sako labai daug, pasakoja ir jos aštuoniolika metų negali sutilpti į dvi valandas. Nes jos aštuoniolika spalvotų metų dabar yra kaip juodžiausias dangus. „Neskrisk, – sako pirma arba aštuoniolikta draugė, – su kuo aš eisiu į teatrą?“ „Sugrįžk, mama, sako vaikas, – taigi čia, visi kartu, krūvoj..“  „Tai, kad aš žiemų nekenčiu“, – traukiu laibu balsu ir pati žinau, kad jei jau kartą išsiroviau iš šitos žemės, kaip kokia garšva ar pienė, tai ir išsitraukiau save už pakarpos ir dėl to ne viena aš kalta, tėviškėle, a ne?

Ir tos kelios valandos su grupiokais, jų taip pat per mažai, kad suspėtume visi o visi pasigirti, kokie cool mūsų vaikai, kokius milijonus jie varto, kokie pavykę mūsų visų gyvenimai, kokia graži Italija su visais jos regionais, ir kaip dabar, kitą kartą, mes susitiksim kažkurio iš mūsų užsienio viloje. Ir visi o visi linksime galvom – ja, ja, okey, būtiniausiai, net pafantazuojam, kas kur miegos, bet visi o visi žinom, kad tikrai mes jokioj viloj nesusitiksim. Nes jei susitikimas vyks ilgiau, kaip kelias valandas, mes tiesiog pritrūksim faktų apie savo pavykusius gyvenimus. „Tai kiek anūkų jūs turit?“ – bandys vis tikslintis grupiokas ir tramdys išklydusius iš pokalbio apie tviskančius mūsų gyvenimus lenkišku klausimu: „O co chodzi?“ – apie ką jūs čia?

Taip ir galvojau stabčiodama tarpstotėse tą dieną. Ir tas traukinio kelias suvėrė į vieną visus tuos susitikimus, kurie tilpo ir kartu niekaip netilpo keliose VISIEMS skirtose valandose. Skrisdama virš žemių ir vandenynų galvoju: tai kaip man pasiimti visus tuos, kurių nėra mano kitame pasaulyje, tame, kuris ne Lietuvoje. Kaip išsikirpti juos iš jų gyvenimų ir susikelti į savo naują folderį? Lėktuvas mane išneša iš ano, to kur po dvi valandas laiko dimensijos. Ir aš noriu pamiršti to buvusio laiko skonį. Užsitraukiu užtrauktuką iki pat smakro. Nes gi niekam neįdomu, kas yra po mano oda.

lieptas

83. Mano birželio Tenerifės

 

kais

 

Ir taip aš keliavau vieną šeštadienį, kaip Amelijos iš Monmartro nykštukas. Tik ne per Europos sostines, o kaip veda gelžkelis iš Kauno į Vilnių arba atvirkščiai. Ir ta kelionė rodėsi tokia įdomi: be žodžių ir paaiškinimų, nes mažose tarpustotėse nieko nė nereikia aiškinti, viskas taip paprasta, kad aišku savaime.

O jau tas oro plazdėjimas tarsi jis virtų, nupjautoje birželio pievoje, ant kurios klūpiu Vievyje, geležinkelio stotyje, kur nė vienčvienelaičio žmogaus daugiau, tik aš, nes laukiu traukinio iki Kaišiadorių. Ir nėra jokios sarmatos, tiesiai šalia perono pritūpti ant šviežiai nupjautos pievos, nes tavęs paprasčiausiai niekas nemato ir nestebi.

Ir tada balsas, kaip arkangelo Abraomo, tik truputį su rusišku akcentu – „Traukinis iš Vil(i)niaus atvažoja pri antra perona, pirma kelia…“ – ta pranešimų ištarėja būtent taip ir pasako, žodis žodin ir niekas tuo nesipiktina, nes iš visų, kurie gali piktintis esu aš viena, o man šiandien dzin, kaip ji sako. Nes prieš tai prisiurbta kavos Trakuose, kaimynystėje prie to paties stalelio su vokiečiais – „ja, ja“, kurie kažko ieško keliaudami per Lietuvą sudarytu maršrutu, staiga vadovo pakviesti išsirikiuoja ant laiptelių prieš pilį kitapus ežero ir kažką sudainuoja, tarsi net suskanduoja – „mums nebaisios sniego pūgos, jokie sniego sukūriai“ – girdisi man, nors taigi vasara ir šilta ir viskas šį kartą tuose Trakuose gerai, net automobilių parkavimas kiekvienam kieme nebeerzina. O po Trakų jau tuoj ir Vievis – „Turm left, turn right“, kaip sakė GPS‘o ponia, vesdama per kaži kokius raitytus kelius, nė nepanašius į tuos, kurie turi atvesti į traukinių stotį. Per papieves, tarpužolius, kuriuose beveik pasislėpęs ir tūno stoties namas su vienčvienelaičiu kasos langeliu – daugiau keleivių nebus? O paskui į pievą atsklinda tas traukinio garsas. Laidais. Tarsi jį perduotų nematomi garsiakalbiai, tarsi angelai drėgnomis rankomis trauktų per suvytą vielą… peuuu, peeeuuu… aukštas ir aidus su pasivirpėjimais, tikrai visai įdomu būtų išgirsti patiems: elektrinio traukinio garsą iki tol, kol dar jo nesimato horizonte. Kaip dangaus muzika, atsimušanti į aplaupytus vagonus, ir vibruojanti kažkur pro ausis, nusklindanti tolyn, kad visoms stotims praneštų: “Traukinys važiuoja iš Kauno į Vilnių… traukinys, kurio dar nesimato, jau ateina…“

vievis

„Aš tau mama nupirksiu toną pudros“, – sako vagone berniukas. „O aš, o aš tau mama, nupirksiu toną, toną… rankinukų“ – pažada ir mergaitė, nes tas tėtis, tas niekadėjas, jo, mama, ar taip – jis tai neperka?“ Ir suka mamos veidą į save, o mama svajingai sako: „Nagi pažiūrėkit, koks jis niekadėjas, jis gi mielas minkštas meškutis…“ taip kalbasi šeima vagone.

Ir tas mano keliavimas man brėžėsi kaip kokia žinginė, kaip  galopas, per drauges, per dukras, per tolimesnes drauges ir artimesnes pažįstamas. Tai ko tu tokia nenormali, Lietuva, norisi man kaukti jau lėktuve atgal, kad negaliu pasisotinti, atvažiavus kelioms savaitėms? Ir ar gali užtekti tos valandos ar pusantros kavinėj? Su bičiule, su kuria nesimatei jau dvejus metus. „Dabar renkuosi save po gabaliuką – sako ji,– jau trečią kartą gyvenime. Kai jie pasakė, kad ne karcinoma, supratau, kad gyvensiu, bet buvau subyrėjusi į tūkstantį skeveldrų“. „Aš tiesiog lauksiu stebuklo, – sako kita bičiulė, – nors prieš gyvenimo pabaigą tikiuosi jį susitikti“. O trečia draugė nieko nesako, arba ne, ji sako labai daug, pasakoja ir jos aštuoniolika metų negali sutilpti į dvi valandas. Nes jos aštuoniolika spalvotų metų dabar yra kaip juodžiausias dangus. „Neskrisk, – sako pirma arba aštuoniolikta draugė, – su kuo aš eisiu į teatrą?“ „Sugrįžk, mama, sako vaikas, – taigi čia, visi kartu, krūvoj..“  „Tai, kad aš žiemų nekenčiu“, – traukiu laibu balsu ir pati žinau, kad jei jau kartą išsiroviau iš šitos žemės, kaip kokia garšva ar pienė, tai ir išsitraukiau save už pakarpos ir dėl to ne viena aš kalta, tėviškėle, a ne?

Ir tos kelios valandos su grupiokais, jų taip pat per mažai, kad suspėtume visi o visi pasigirti, kokie cool mūsų vaikai, kokius milijonus jie varto, kokie pavykę mūsų visų gyvenimai, kokia graži Italija su visais jos regionais, ir kaip dabar, kitą kartą, mes susitiksim kažkurio iš mūsų užsienio viloje. Ir visi o visi linksime galvom – ja, ja, okey, būtiniausiai, net pafantazuojam, kas kur miegos, bet visi o visi žinom, kad tikrai mes jokioj viloj nesusitiksim. Nes jei susitikimas vyks ilgiau, kaip kelias valandas, mes tiesiog pritrūksim faktų apie savo pavykusius gyvenimus. „Tai kiek anūkų jūs turit?“ – bandys vis tikslintis grupiokas ir tramdys išklydusius iš pokalbio apie tviskančius mūsų gyvenimus lenkišku klausimu: „O co chodzi?“ – apie ką jūs čia?

Taip ir galvojau stabčiodama tarpstotėse tą dieną. Ir tas traukinio kelias suvėrė į vieną visus tuos susitikimus, kurie tilpo ir kartu niekaip netilpo keliose VISIEMS skirtose valandose. Skrisdama virš žemių ir vandenynų galvoju: tai kaip man pasiimti visus tuos, kurių nėra mano kitame pasaulyje, tame, kuris ne Lietuvoje. Kaip išsikirpti juos iš jų gyvenimų ir susikelti į savo naują folderį? Lėktuvas mane išneša iš ano, to kur po dvi valandas laiko dimensijos. Ir aš noriu pamiršti to buvusio laiko skonį. Užsitraukiu užtrauktuką iki pat smakro. Nes gi niekam neįdomu, kas yra po mano oda.

lieptas

 

82. Mano aukščiausios kategorijos draugė

97A9FD61-4B28-444C-8ABE-F3554DC94516

Galėtų būti kaip aukščiausios kategorijos teisėja – išmintinga ir teisinga. Taip, teisingumas ir draugei ir teisėjai labai svarbus. Arba, kaip bazilika – kuri yra aukščiausia katalikų bažnyčios kategorija, suteikiama griežtus reikalavimus atitinkantiems maldos namams. Arba, kaip dešra, pagaminta iš aukščiausios kokybės mėsos. Blogiausiu atveju ji dar galėtų būti kaip pirmos kategorijos suvirintojas, kuris labai moka viską suvirinti, gerai moka, bet dar ne taip, kaip aukščiausios kategorijos. Arba, kaip pirmos, tai yra A kategorijos valstybės tarnautojas, į kurį žiūrėdamas B kategorijos tarnautojas tik varvina seilę ir tūžta tūžmastį. Ir visą gyvenimą siekia žūt būt gauti tą kategoriją. Juk sutikite, visi norėtumėm draugauti su aukščiausios kategorijos draugais?

Tai va kaip mes pakalbėjom apie drauges. Tiesiog buvo sekmadienis, o sekmadieniais taip nesinori nieko keisti gyvenime, tuo labiau išgirsti, kad ta ar kita jūsų draugė nėra tikra draugė iš tiesų. Nes paprašyta paskolinti daiktą, kuris nėra raktas nuo buto, kuriame sudėti pinigai, garbė ar orumas ar kas nors labai intymaus, o tiesiog buities rakandas, ji net nepaklausė kam jai TO reikia. Ji neužsičiaupdama aiškino, kodėl TO nepaskolins. Ir iš šalies žiūrint – baisiai čia svarbu, kad nepaskolino. Ne, ne baisiai, bet iš draugo, tuo labiau aukščiausios kategorijos, visuomet tikiesi supratimo.

Pajutau savo draugės balse nepelnytos nuoskaudos žvyrą. Dar mes abi pasikalbėjom, kad visuomet, net ir prašydamas ko nors pačios pačiausios draugės jautiesi ne kaip. Nes esi prašytojas. Nes tas, kurio prašoma, gi naudos savo laiką ar savo daiktą, kurio tau prisireikė. O kas šiais laikais nori dovanoti savo laiką? Ar paskolinti daiktą? Sutikite, mintyse visuomet norisi pasiųsti: „Eik tu šikt“, bet tas aukščiausios kategorijos turėjimas tarsi jau kitą akimirką grąžina tave į realybę ir tu atsakai: „Taip taip, žinoma paskolinsiu“, arba „Taip taip, žinoma, parašysiu“.

Vartydamasi ant šiltos žolės sekmadienį, ji padarė išvadą: „Vadinasi, ji nėra mano draugė, nes bet kuri kita man TAI būtų paskolinusi, nes tai niekinga smulkmena.

Ir tuomet aš nutariau padaryti revizją savo draugių lentynoje, nes pilna spinta jų visokių priviso ir pagaliau suteikti joms kategorijas, nes tam atėjo laikas. Tik pravėrusi draugių spintos dureles supratau, kad anglų kalboje labai paprasta, nes kai reikia pasakyti Barbarai angliškai, su kuo ketinu susitikti ir gerti kavos, tai paaiškinu labai paprastai. Sakau: „She is between friend and acquaintance“ – tai yra tarp draugės ir pažįstamos – ir viskas aišku. Arba, sakau, „She is more than acquaintance, but not a friend“. O lietuvių kalboj ir prasideda: bičiulė, pažįstama, pažįstamos kaimynė, labai gera pažįstama, mano pačios kaimynė, draugelė ir pagaliau – geriausia draugė. Viršutinėje lentynoje dvi vietos yra tuščios. Nes per gyvenimą su dviem draugėm aš išsiskyriau. Ir kai prisimenu TĄ savo geriausią draugę, kuri buvo mano gyvenimo orakulas, vedlys, žmogus, pagal kurį pasitikrindavau kiekvieną savo mintį, laiką, pomėgius ir poelgius, pagal kurią lipdžiau savo vertybinius pamatus, man iki šiol sugnybia paširdžius. Aš didžiavausi, kad turiu toookią protingą draugę. O paširdžius man gnybia dėl klaidingų įsitikinimų, ir tikėjimųsi. Nes niekas o niekas daugiau – tik aš pati maniau, kad ji – geriausia mano draugė.

Ji buvo nepaprastai įdomi, šmotą vyresnė moteris, kurios gyvenimas iš šono man atrodė, kaip stebuklas. MAN ji tapo orakulu, man ji buvo gyvenimo taisyklė ir aš ją laikiau savo geriausia drauge. Ir viskas o viskas, ką ji darė puikiai ar akivaizdžiai blogai – viskas man buvo tobula. Tai kas, kad ji su manim praleisdavo daug laiko, tai kas, kad du mano vyrai taisydavo jos lentynas, gręždavo skyles sienose, kabindavo paveikslus ir atlikdavo smulkius darbus jos namuose, tai kas kad šimtus kartų ji mielai važiavo poilsiauti su manim… veltui? Kad buvo pavežta, nuvežta, privežta ten, kur reikia? Na ir kas, juk aš pati labai norėjau jai padėti. Nes aš maniau, kad tik aš viena ir galiu jai padėti. O tokių, kaip aš,  ji turėjo tūkstančius. Na gerai, šimtus. Pavėpusių, nesubrendusių, spuoguotų, geriančių, visaip kaip netobulų, kurioms, kaip ir man ji buvo orakulas. Ir nieko čia ypatingo, kad ji žinojo VISAS mano paslaptis – esamas ir tik dar ketinančias tapti paslaptimis.

Todėl, kai ji nutarė tiesiog išeiti iš mano gyvenimo ir tai atliko, realiai nieko neatsitiko, ji tiesiog nelaikė manęs savo geriausia drauge. Tik to man niekuomet nesakė. O aš kaip paskutinė durnė įsivaizdavau, kad ir aš – ir aš esu geriausia jos draugė. Mes išsiskyrėm super paprastai – tuo metu, kai pagaliau baigėm ginčytis dėl kažkurio jos dukros berno, važiuodamos namo dviračiais, tie ginčai visuomet kilniai buvo vadinami diskusija, kurioje paprastai JOS būdavo paskutinis žodis ir išvada, bet ne tai svarbu – pravažiavom Panemunės pėsčiųjų tiltą, pasižadėję pasiskambinti, o aš net neįtariau, kad tai ir buvo paskutinis mūsų pokalbis. Ar reikia pasakoti, kiek, kokių minčių, ir kiek laiko virė mano galvoje po GERIAUSIOS draugės praradimo?

Tiesą pasakius, po kurio laiko man net palengvėjo, nes nebereikėjo savo gyvenimo lyginti su jos pamatinėmis tiesomis. Tiesą pasakius, kelis kartus, sutikus mane viešuose renginiuose ji mėgino kalbinti ir prieiti, bet aš buvau išdidi. Aš negalėjau jai atleisti išdavystės. Aš negalėjau atleisti sau – trumparegystės. Aš pykau. Ir man dėl to ne gėda. Ir nepradėjau su ja pokalbio. Ir šiandien manau, kad teisingai pykau. Nes mano akimis pati šlykščiausia draugystės rūšis – draugystė iš pragmatiškų paskatų. Arba – dėl patogumo. Daug dabar draugysčių yra pragmatiškos – dažniausiai dėl ausų – dabar ausys – didžiausias deficitas, nes rasti žmogų, kuris nuolat klausytų tavo visų och ir ach – sunkus darbas. Todėl, jei kam nors esate vien didelės ausys – pagaliau nusipirkite kištukus.

Turėjau dar vieną draugę, kuri draugavo su manim kaip su dievu tol, kol dirbau televizijoje. O kai nustojau dirbti televizijoje, tapau durna boba, į kurią ji tiesiog nebegali lygiuotis.

Kai virstelėjau tas savo draugių spintos duris, tiesiog pamačiau, kaip jos visos susigūžė savo lentynose: aiškiausiai mano veidas nieko gero nežadėjo. Rūpestingai išvaliusi dulkes iš tuščių savo BUVUSIŲ dviejų draugių vietų, pagrūmojau likusioms. Manau, jos suprato, kad šiandien ir aš jau galiu išdidžiai ir neperspėjusi pakalbėti paskutinį pokalbį ir daugiau niekuomet nebepaskambinti. Jei tik pajusiu, kad kam nors esu ausys, piniginė, vairuotoja, auklė, skundų rašytoja ar dar kokia kitokia tarnautoja. Manau, kad pasakiau tai joms labai aiškiai.

Beje, Barbara, visuomet pabrėžia, kad aš esu jos draugė. Nes gi negali žmogus kasdien lankyti kito žmogaus, kalbėtis, lįsti į dūšią ir nebūti draugas? Taip, aš žinau visas jos paslaptis. Garantuoju, kad tiek jų nežino net jos artimiausieji. Bet galvodama apie savo kaimynę, su kuria mokiausi anglų kalbos ar galiu pasakyti, kad ji mano draugė? Tai kaip tuomet su tom draugėm yra?

Užsibeldžiau, reikės galvoti iš naujo.

81. Mano pamišusi porelė…

IMG_1910

Mintis, kad jie ne pora, atėjo tarsi iš saulės, kuri tūpė į horizonto miglą taip, tarsi ketintų ryt nebepatekėti. Ta jos vakarinė tamsiai geltona liejosi ant visai nužalėjusių laukų. Autostrada vyniojosi palei tuos laukus ir tą saulę, o Pink Floyd‘ai mistiškai grojo Upę be pabaigos –  „The Endless River“.  Pakeliui į oro uostą, greitkelyje, ta mintis man nepasirodė šventvagiška, o išganinga.

Tuomet ir supratau, kad kūnas ir siela, tai ne vienas vienetas. Ir niekuomet taip nebuvo. Ir kad tarp jų nieko bendro. Jie – kaip pamišusi porelė, kuri priversta gyventi kartu, nes vienas arba kitas neturi pinigų nusipirkti naują butą ir išeiti po skyrybų. Todėl ir gyvena: dalinasi viena virtuve, vienas kitą kankina, apkalba, erzina, keikia, bet ir negali vienas be kito.

Jie abu gerokai velnių prišveitę – kūnas ir siela.

Tas sensta, serga, klausosi kiekvieno dūrio, kiekvieno nęįprasto skausmelio ir krūpčioja: „O apsaugok, viešpatie, tikriausiai tai ne infarktas… reikia pagaliau mesti rūkyti“. O jai skanūs  cigarečių dūmai, nors ji ir pritaria, kad kūnui jie aiškiai kenkia. Veidas kaži koks papilkėjęs…

Kūnas bijo kaip paskutinis beprotis per anksti sužaisti į kapą, karštligiškai bando kiekvieną naują sugalvojimą, tipo jaunystės eliksyrą: „Tik nevalgykit tų trijų produktų ir atjaunėsite 10 metų“, už dienos tinklaraščiai paskelbia: “Būtent tie trys produktai gali išgelbėti jūsų jaunystę“. Ir jis ima juos kimšti… Panikuoja, nori būti jaunas, saujom ryja papildus, išbando dietą po dietos, nes ant jo pilvo ir paprastai šlaunų srityje visuomet – ir jaunystėje, ir amžtelėjus nuolat kaupiasi nuoskaudos, praleistos progos ir liūdesys. Ir kas svarbiausia – visai ne jo paleistos progos. Neatrasti toliai, nenupiešti paveikslai ir nesukurtos oratorijos, nesurasti tobuli mylimieji ne jo, o tos rupūžės – sielos išsigalvojimai. Jai reikia surasti save. Realizuoti. Kurti.

Čia per ją kūnas neša save pas plastikos chirurgą, raukšlių taisytoją, riebalų traukiką, nes ta glušė yra viskuo nepatenkinta. Kai kūnas, įlindęs į pernykščius džinsus, neužsisega jų po žiemos, tai jis būtų linkęs nusivilkti tuos džinsus ir nusipirkti naujus. Pasielgtų logiškai. Bet ne, ta durnė padeda jį graužti: „Fu, šlykštynė, pažiūrėk, kaip atrodai, tai kaip man jaustis? Aš negaliu gyventi tokiuose namuose“.

Ta bekūnė boba viską jam suverčia. Nes pati tai nė krust. Amžinai jauna. Nei raukšlių, nei žilų plaukų, nei nudribusių žandų, nei „sparnelių“ ant rankų. Amžinai trisdešimties, na gerai, su kai kuriom paklaidom. Bet apie tiek. Ji tik sėdi ir graužia tą vargšą kūną, pasikinkiusi sąžinę.

Ir nuolat kišasi į jo reikalus. Juk kai kūnas sutinka priešingos lyties kūną, jų organizmų chemija kaip mat identifikuoja: „Tinkamas pratęsti giminę ir turėti palikuonių“. Ir kūnas jau būtų linkęs kaip mat susitikinėti su tuo kitu kūnu, o visai netrukus ir tęsti giminę, tačiau ta beprotė ima zysti: „Negražus. Pliktelėjęs. Kuoktelėjęs. Neskaitęs Prusto, apie ką su juo pasikalbėsi? Jis nematęs nei vieno Koršunovo spektaklio… Pasiklausk, ar jis žino, kas nutapė „Veneros gimimą“? Be to, man rodos, jis neturi pinigų…

Per tą pamišėlę, kūnas turi vaikščioti aptinusiomis akimis, nes matai jai labai patiko filmas. Toks jautrus, daugiaprasmis. O jau ta muzika, ji priminė vieną pasimatymą ir vieną tobulą jaunikaitį, kuris, deja pasirinko tobulesnį kūną šviesiais plaukais.

Esu įsitikinusi, kad siela tik maišo mano kūnui. Gyventų jis sau, nesikankindamas dėl moralinių kategorijų, neatsidurtų tikėjimo kryžkelėje, nepažinotų sentimentų, nesijaudintų dėl artimo meilės ir visokių „dieviškų“ dalykų, kurių ta kvaiša prisiklausiusi, prisiskaičiusi.

Tai kaip man dabar jaustis, padarius šitokį atradimą?

80. Tau Dievas neturi laiko. Arba kreipimasis dėl pirmumo teisės

0CB2C93A-AAD9-4F66-85EA-5130EB4C356A

Kas man padės suskaičiuoti, kiek žmonių kasdien, visam pasaulyje skraido lėktuvais? Jei tarkim tik iš Čikagos O‘Hare oro uosto lėktuvai  kyla kas 7 sekundės? O iš Heathrow Londone – panašiai, nes gali stovėti užvertęs galvą ir nespėti net mirktelėti, o tos mašinos, pilnut pilnutukės vis kils arba leisis ir bus tai gražus vaizdas. Nes jausies, kaip blusa prieš galybę, bet ne apie tai. Internete radau, kad vien JAV lėktuvais kasdien skraido 2 mln. Žmonių. Apskritai pasaulyje kasdien įvyksta ŠIMTAS TŪKSTANČIŲ skrydžių. Na… Dauginam iš mažiausiai 200 keleivių vienam lėktuve ir gaunam skaičių, kurį pamačius savo kalkuliatoriaus ekrane aš pagaliau supratau. Aš pagaliau supratau, kodėl Dievas neturi nei minutės laisvo laiko, kad išklausytų mano rypavimus. Nes kiekvieną akimirką kyla arba leidžiasi metalo paukštis, o salone… o salone visi tuo metu skubiai bubina „Tėve, mūsų“.  Galiu duoti taip sakant kepurę… pri…, kad visi meldžiasi, kai lėktuvas kyla ir leidžiasi, net didžiausi bedieviai, net tie, kurie Juo netiki ar teigia, kad ach, kaip Juo pasitiki. Dėl viso pikto, dėl savo širdies ramumos jie kalba „Tėve mūsų“, dėl to, kad žiauriai vertina savo gyvenimą tą akimirką ir bijo jį prarasti, nes kaip tai atrodo, kad tik ėmęs kilti, tuoj ir pulsi, taigi kokia nesąmonė – tiek dar neišmylėtų žmonių, nepasakytų žodžių, neuždirbtų milijonų, neįvykdytų pažadų – jau nuo pirmadienio… o jau koks biziakas gyvenime, kiek darbų nepadarytų, nesutiktų mylimųjų. Ir aš meldžiuosi lėktuve ir man atrodo, kad Jis mane girdi. Ir tikrai – žymiai geriau,  nes arba jau plėšiesi nuo žemės, arba tuoj tūpsi, vadinasi, esi aukščiau, arčiau. Aiškų aiškiausiai Jis girdi maldas, atsklindančias iš aukščiau. Ir tiesiog fiziškai neturi galimybės tuo tarpu girdėti visų likusių. Ir apskritai, tam, kad galėtų girdėti kiekvieną, jis turėtų būti vien ausys. Visa povyza iš vien ausų.

Todėl, kai iš ryto dūsauju – „Dieve, padėk man nešti kasdieninę naštą“, jis tuo tarpu kelia skrendančius rytiniu reisu, kurie paskubomis, bet atkakliai beria jam žodžius, o mano burbelės negirdi. Arba, kai vakare dėkoju jam už dieną, jis turi patupdyti iš nakties dangaus nusileidusius, ar jis girdi mano padėką?

Tai dėl to jis negirdi ir motinos, kuri sėdi prie vėžio suėsto vaiko kūnelio ir jau yra viduje visa negyva, beveik mirusi kartu su vaikeliu, bet vis dar jo prašo. Arba tos motinos, kuri laukia iš kelio jau mėnesis negrįžtančio vaiko ir jaučia, kad jis nebegrįš, bet vis dar meldžiasi. Arba laukia iš karo, o jis nepareina, nes vėliau jį parveš metalinėj dėžėj. Arba tuomet, kai pamišėlis užveda vogtą sunkvežimį ir tuoj rėšis į minią, o kažkas ji pamatęs ima rėkti: „Viešpatie, sustabdyk jo rankas“, jis gi tuo tarpu sodina lėktuvą, tarkim ant Hudsono upės Niujorke, avariniu būdu sodina, tai negi jis viską mes ir griebs gelbėti žmonių ant Westminstrio tilto ar bele kur pasaulyje, kur pamišėlis yra rėžesis į minią?

Todėl galvoju rašyti jam peticiją. Reikia aiškumo, ar bent konkretaus grafiko. Nes tarkim, viena mano draugė tai pataiko į kažkokį tuštesnį tarpą, matyt tuo metu, kai jau lėktuvas siekteli ratais žemės, tada jis ir turi laisvas ausis, nes visi ploja – „Valio, jau ant žemės.“ O ji gauna viską, ko prašo. Daug gauna…

Turės jis pagaliau man atrašyti, kada ketina išklausyti mano prašymų, nes gi negali būti, kad tiesiog taip sau neišklauso, aiškiausiai tuo tarpu kažkas virš Atlanto perbūgnija mano maldavimus. Jau tiek prisikaupė tų kreipimųsi, kad turės darbelio. Turės… nes neišklausė manęs net tuomet, kai močiutė, kuri yra babcė išleido paskutinį kvapą. Pusgarsiu prašiau, beveik garsiai – „Nepasiimk jos dabar, labai baisu, kad ji miršta ant mano rankų…

Tai va. Velniop tuos lėktuvus. Nors nesakau, gera susisiekimo priemonė, tik labai daug Dievo dėmesio reikalaujanti. Ir trukdo man prisibelsti į jo langelį. O ką, gal mano prašymai neverti jo ausies? Verti verti ir ne kaži kokie labai sudėtingi įvykdyti. Arba gal pabandysius kitaip – visko prašysiu skrisdama. Reikės pradėti skraidyti dažniau.

79. Penktadienis. Ta boba mane užkniso.

“.578102BB-286E-439F-AF50-E33BC6691033

Nepasakiau jai to garsiai, nors jau žinau, kaip tai būtų angliškai. O paskui susiturėjau – tai ar gražu taip vadinti moterį? Na ir kas, kad ji man atrodo sveika, puikiai matanti ir girdinti? Užkniso? Ir ką tai reiškia palyginus su terorizmu, absoliučiu nesaugumu ir kitomis pasaulio kiaulystėmis beigi kasdieninėmis avarijomis Via Baltica kelyje? Mane, pavyzdžiui jos taip pat labai užkniso, nors esu už 2000 km nuo Via Baltica kelio. Kartais aš galvoju, kad esu konkreti mazochistė, nes tarsi tyčia, tarsi specialiai neišsijungiu telefone notifications ir net laukiu žinios: “Klaiki avarija, prispausti, žuvę…” “Žiauri avarija…” Nafig man reikia tų žinių? Tas pats su Tisha. Kiekvieną kartą mano visi viduriai pakyla iki gerklugalio, kai tik ji pasiima lapą, kad man ką nors užrašytų. Akiniai ant jos nosies, kaip šampano butelio dugnai, (o-o-o, kaip pasiilgau šampano…). Ji pasilenkia prie savo fotelio iš kairės pusės, ten sudėtos jos spalvinimo knygos, lapai ir hand ctaft žurnalai. Iš dešinės sudėti pieštukai, kokių trylika puodelių vakarykštės, šiandieninės ir dar užvakarykštės kavos. Ji taip nuoširdžiai man nori padėti ištyrinėti Angliją… kodėl tai mane siutina? Iš pradžių buvo net juokinga, kai ji, pasiėmusi lapą, pirmą kartą mane matydama, ėmė rašyti, ką jos manymu būtina pamatyti Londone. Su Gamtos mokslų muziejum viskas gerai, sutinku, buvau jame bele kiek kartų, bet kai 10 numeriu ji užrašė Romfordo turgaus muziejų, supratau, kad su šita moterim man nepasiseks ramiai pasavanoriauti. Kai ji pabaigė sąrašą ir padavė man lapą, mandagiai paklausiau, ar visus tuos objektus ji jau aplankiusi? “Ne, –  atsiduso sunkiai, –visuomet buvau ligota ir mano vaikai ligoti, tai mano svajonė”. Nuplakiau save rykštėmis, už tai, kad esu nepakanti. Mintyse atsiprašiau ir net nusilenkiau jai ir aišku, padėkojau. Bet, kai kitą kartą, vos mums abiems prakalbus apie tikrą anglišką maistą ji vėl pasilenkė prie kairiojo savo fotelio šono, kad pasiimtų lapą, pasidarė silpna. Tame lape ji kuo smulkiausiai surašė visus mato vienetus ir žymiausiaus angliškus patiekalus. Aišku, kad turėjau puikaus laiko, kol rašė. Taip ir išsiskyrėm: aš pažadėjau jai ką nors pasigaminti, nes pasak jos, angliškus maistus pagaminti yra vieni niekai, tai tau ne cepelinai, kur keturiolika žmonių suplukę pluša valandų valandas, kad prisikimštum, o paskui gailėtumeis ir prisiekinėtum, kad tai buvo paskutinis kartas. Tai va, todėl ir apsimelavau, paskutinį kartą ją aplankiusi. Nagi negalėjau pasakyti, kad man tie jos rašymai vienoj vietoj ir kad viską, ką ji rekomendavo, aš aplankiau prieš trejus metus, o tie maistai, man ale taip sau. Na gerai, ne visi. Todėl, kai ji paklausė ar pasinaudojau jos receptais, melas tik ir laukė ant liežuvio galo: “Taip taip, gaminau apple crumble.” Toks visai nieko obuolių dalykas nei pyragas, nei košelė. Tebūnie desertas. “O kas gero atsitiko tavo gyvenime per savaitę?” – paklausiau jos, kad tik daugiau nebekalbėtų apie maistus. Ir tuomet ji, nusiėmusi savo šampano dugnus nuo akių, ėmė pirmiausiai juoktis, o paskui susiturėjusi ir papasakojo, kokią atrakciją visa šeima turėjo antrąją Velykų dieną. “Mes surengėm lenktynes” – vis kiksėjo Tisha. Tokias lenktynes mes rengiame kartas nuo karto, kai pasidaro labai nuobodu gyventi. Mes lenktyniaujam, kas pirmas nukaks iki Asdos. Mano dukra važiuoja autobusu, o mane invalido vežimėlyje stumia vyras. Po tų lenktynių jis vienintelis būna suplukęs, man tai kas – sėdžiu ir raginu: “Greičiau, greičiau…” O dukra, kai įsodinam ją į autobusą, visuomet labai nerimauja, nes ji pamiršta, kur turi išlipti. Daug ką ji pamiršta. Ji pamiršta viską, net nueiti į tualetą, bet mes jau išmokome su jos atmintim tvarkytis. Be to, visi vairuotojai mus pažįsta, jie ją perspėja, kada išlipti, o kai važiuoja pro mus, papypina, mojuoja, mus palaiko. Man net atrodo, kad jie lėčiau ją veža, kad tik mes laimėtumėm tas lenktynes. Nes tuomet Asdos kavinėje ji mums perka kavą. “

Išėjusi iš Tishos ir atsisėdusi į mašiną, nusistačiau telefone kelią į Asdą. Ir kai jau iki jos nuvažiavau, kai pamačiau, kad kelias suka į kalniuką ir nuo jo, nusipirkau kavinėje kavos. Ir jaučiausi taip, tarsi aš pati būčiau laimėjusi tas vargšių žiurkių lenktynes. Sėdėjau suplukusi, visa apsiprakaitavusi, bet labai patenkinta…

Tą patį penktadienį buvau sau pažadėjusi pasveikinti Sheilą su 86-uoju gimtadieniu. Tai aišku, kad man buvo žiauriai malonu, kai ji nustebo pamačiusi mane, nes paprastai ją aplankau trečiadieniais. Tai aišku, kad ji buvo laiminga, gavusi gėlių, carrot cake ir šokoladą. Tai aišku, dėl ko mano penktadienis tapo toks fainas – nes man pavyko siurprizas. Kai jau pamerkiau tas gėles, ji paprašė vazą pastatyti prieškambaryje. Kur viskas matosi pro langus iš lauko. Porčiuj. “Supranti, ten dideli langai ir man atrodo, kad mano mamytė bus labai patenkinta, kai iš debesų matys tas gėles, ji bus rami, kad manęs nepamiršo per gimtadienį…”