98. Išpūstos pono Chaimo šnervės

 

IMG_0085

Į mėsinę aš visuomet bijau eiti. Net ir su  Babce. Mėsininkas atrodo labai baisus. Jo prijuostė kraujuota, o galva didelė, kaip ne žmogaus. Antakiai susiėję virš nosies taip vešliai, kad rodosi kas tyčia nužymėjo plačiausią taką virš Chaimo akių. Baltomis mažomis plytelėmis išklijuotos sienos mutaškytos krauju. Ant apskritos kulbės, didelės, kaip stalas salione, numestas mėsos gabalas, iš kurios Chaimas atkerta, ko prašomas. Aš vengiu net žiūrėti į kulbę, nes ant jos iškėtota mėsa atrodo kaip išmėtytos žmogaus kūno dalys. Prie aštriai raudono mėsos gabalo guli ir kirvis. Parduotuvė panaši į ligoninės operacinę, žinau, kaip ji atrodo: mat visai neseniai gydytojas tokioje pačioje baltoje patalpoje, kuri net ir kvepėjo panašiai, „iškirpo“ anginą. Jis taip ir pasakė Motinai: „Juokinga, tik čiukšt, brūkšt ir iškirpsim, kokia čia operacija“.

Man šlykštus negyvos mėsos vaizdas. Kaip ir gydytojui, kuris liepė būti gerai išsižiojus, tuomet viskas baigsis greitai. Jis taip atsainiai tėkštelėjo į inksto formos lėkštutę „iškirptus“ glandus, tarsi bijotų, kad jie prilips prie pirštų. Ir pasakė aiškiai šlykštėdamasis: „Absoliučiai supūliavę“…

Beje kirvis ant tos kulbės – taip pat nieko gero. Jis gali kalbėtis su visais, prie ko prisiliečia: su malkomis, mėsa, šakomis… Aštriai, tarsi jo žodis jau iš anksto bus ir yra paskutinis. Malkas jis šokdina ir tai yra visai įdomu žiūrėti. Tik motina  prie sandėliuko, paprastai pati jas kapojanti, liepia paeiti toliau, kad koks pagalys nepykštelėtų į galvą.Užlindusi už Babcės nugaros, aš nenoriu žiūrėti nei į Chaimą, nei į mėsą, nei į kirvį, nei į kraujuotas  sienas, tik į savo batus, todėl mėsininkas bando prakalbinti: „Ui, koks gražus, rausvais žandukais mergaitis…“

Tada  Babcė, skaudžiai truktelėjusi už rankos, paliepia: „Pasisveikink mandagiai su ponu Chaimu.“

Esu priversta pakelti akis, kad pasakyčiau: „Laba diena, ponas Chaimai“. Žiauriai bijau to momento, nes visuomet o visuomet, kai tik jas pakeliu aukštyn, pamatau, kad pasilenkęs ir švelniai šypsodamasis į mane žiūri visai ne žmogus… o juoda buliaus galva… Nesuspėju pamatyti, ar yra ragai, susvyruoju, tarsi jau tuoj ketinčiau alpti, o Chaimas, ne juokais susirūpina: „Reikia duoti sviežo buljono, būtinai, tuoj atkirsiu gabaliuką, gal panelytis turi anemiją?“ Aš nežinau kas yra sviežo ir kodėl jis kirčiuoja „bul“. O jis nežino kad aš turiu šleikštulį, o ne mažakraujystę, todėl tuoj pat išsišiepia: „Ir mes su Sara norėtume turėti tokis gražus mergaitis…“ – jis kiekvieną kartą pasako tuos pačius žodžius, – „bet ponas Dievas mums nedavė vaikutis…“

Babcė ima „kokį kilą kryžinės“, kiaulės galvą „košelienai“ ir dar kauliukų, kuriuos ištroškins kartu su raugintais kopūstais.

Tada ir prasideda baigiamoji dalis: aš turiu gražiai tūptelėjusi, padėkoti mėsininkui. Paprastai visada delsiu, nes bijau  ir vėl pamatyti buliaus galvą ir išsipūtusias šnerves, ir išgirsti tą  „ui“. Babcė  niukteli į pašonę: “Padaryk „kniksą““ – taip vadinasi tūptelėjimas, prilaikant suknelės kraštelį – ir padėkok ponui, tuojau eisim…

Tūpteliu, o Chaimas iš pasitenkinimo tik išpučia žandus: „Prašom ir kitą kartą, panelytis…“

Kodėl jis maišo moteriškąją giminę su vyriškąja?  Bet aš jam aiškiai patinku. Todėl Babcė visada  į mėsinę tempia ir mane.

 

Advertisements

97. Tikriausiai žiemos buvo labai šaltos…

IMG_0241

… nes eidama  į kiemą turėdavau mautis dvejas kelnes ir apsirengti kelis megztinius. Suprakaituodavau kaip mat. Tas prakaitavimas, nuo per didelio kiekio rūbų kaip koks ženklas lydės visą vaikystę ir bus taip įgrįsęs, kaip ir skersvėjo baimė, kurią kalte kalė Babcė – ant skersvėjo būti negalima, nes sutrauks, supūs ir t.t. Kai užaugsiu, tyčia darysiu didžiausius skersvėjus, nesibijosiu jų ir paaiškės, kad tai visiškas Babcės pramanas. Tiesiog įgeidis, arba, kaip dabar madinga sakyti – dėmesio stoka.

Didžiausias darbas einant į lauką būdavo apsiauti vengerkas, batus aukštais aulais. Jos  visos būdavo per mažos. Greičiau – per siauros. Babcė darydavo patobulinimus. Aulinukus įpjaudavo aulo viršuje ar per vidurį. Ar tarp nosigalio ir čiurnos. Beveik visuose žiojėjo praardytos skylės, mat koja, ant kurios Babcė vyniodavo laikraštį, po to maudavo polietileninį maišelį ir  dvejas kojines, netilpdavo į jokius batus. Nes net ir negalėjo tilpti. Ir ne batsiuviai čia buvo kalti. Ir net ne pagal amžių išaugusi koja. Gal iš tuomet dar nesuvokiamo pasipriešinimo ar tiesiog per daug suspaustų pėdų, kojos, nors apmuturiuotos visomis nuo šalčio turėjusiomis saugoti priemonėmis, būdavo šaltos. „Kaip ledas“ – konstatuodavo Babcė, tačiau net labai protinga jos galva, neišnešdavo, ką reikėtų daryti. Daugiau niekam iš kiemo vaikų nereikėdavo iškęsti kojų įvyniojimo akcijos. Dažniausiai ant praplyšusių pėdkelnių apsiavę batus, išsidūkę, įkritę į sniegą, sušilę vaikai net išsirengdavo: „Fuuuu, kaip karšta…“–  tik ne aš. Prirengta, kaip svogūnas, negalėdavau bėgioti, net vaikščioti buvo nepatogu. Gal todėl nemėgstu žiemos. Nes ji asocijuojasi su įvyniojimais, mūturiavimais, stabaru. Kuoka, kuria vertėtų truktelėti Babcei per strėnas už jos eksperimentus su vaiku. Ale ką jau dabar… amžiną tau atilsį, amžiną tau atilsį, Vladislava. Tu mano vienintele močiute. Babce.

Kai užaugsiu, tos vargšės pėdos bus deformuotos, styros kaulai – hallux valgus.  Aš niekuomet negalėsiu avėti jokių madingų batų aukšta  pakulne, smaila nosimi  ir vaidinsiu madingą taip, kaip išmanysiu. Moterys bazėje – yra toks parduotuvių tinklas Kaune ir šiandien, ir gal net bus amžinai, net tos moterys dejuos, kai ieškosiu sau batų. Ir tai bus tikrai labai sunkus darbas juos surasti: „Ponia, jums tik basai vaikščioti“ – galės patarti prekeivės, kaip peiliu rėždamos tiesą, kurią žinau pati, bet nenoriu žinoti: „Eik tu po perkūnais, Vladislava“.

Aš turiu pačiūžas – jas turi visi kiemo vaikai. Berniukai – peilius, o mergaitės figurkes.  Figurkės gražesnės, nes prie geležtės prisukti grakštūs, visai madingi, o svarbiausia – balti ir su pakulne batai, aukštoku aulu. Mažesniosioms mergaitėms perkamos sniegurkės – jų geležtės užraitytos, kaip Kaziuko riestainis, prie pat batelio nosies. Čiuožinėti žiemą – įprasta pramoga. Masinis, bet ne vienintelis to meto užsiėmimas. Didesniuose kiemuose Namų valdyba išliedavo ledą, čiuožyklas savo stadionuose įsirengdavo ir  mokyklos.

Už Komjaunimo gatvės  parduotuvės, didžiuliame tuščiame plote, netoli baseinėlio, išmūryto iš didelių akmenų, kuris neva turėtų papuošti  Vilijampolės dykrą, visada tuščio ir lietingą ir sausą vasarą,  ir kokie architektai tokią nesąmonę, pilną šiukšlių galėjo sugalvoti, ta pati namų valdyba žiemą aptverdavo ir apšviesdavo mikrorajono čiuožyklą. Čia rinkdavosi vaikai – mažesni ir augesni. Kartais dėl ledo vykdavo tikras karas – berniukai, susirentę vartus, visą dieną varinėdavo šaibą. Taip vadinosi tuomet ledo ritulys. Jie visi ketino tapti arba tarybiniais kosmonautais, arba tarybiniais ledo tulininkais – garbingais, kurie gali įveikti stipriausius priešininkus anuomet – kanadiečius ir čekoslovakus.

Nors parduotuvėje pačiūžų nėra, čekoslovakišką žiemos džiaugsmą turi net skurdžiausiai gyvenančių kaimynų vaikai. Dar mamos privalėdavo gauti  kašmiloninius megztinius – spalvingus, išpintus stambiomis pynėmis, aukštomis apykaklėmis. Kas tas kašmilonas ir kokia siūlo sudėtis? Paprastai, po juo pasirengę  prastesnių šiltų drabužių, spalvotais, beveik vienodais megztiniais, vaikai sekmadieniais gremžė ledą. Mergaitės mokėsi čiuožti atbulos, viražų ir, kaip ir berniukai, svajojo tapti tarybinėmis ledo šokėjomis. Televizorius tada rodė daug ledo…

Aš neidavau  į mokyklos čiuožyklą. Nes  keturiasdešimt pirmojo dydžio pačiūžas galėdavai gauti tik juodas. Vyriškas. O tai reiškia, kad vaikai tyčiosis iš ne vaikiškai didelių pėdų. Tuomet motina sugalvojo gudrybę. Sekmadienį ji išeidavo kurti Zaporožiečio –  baltosios gulbelės. Mat žiemą užkurti tarybinę mašiną būdavo ne taip jau paprasta. Nuo ryto, ketindami kur nors vykti,  prie garažų vyrai, po pat mašinų priekiais susikūrę laužus, šildydavo variklius, kaip tikri šamanai, šokinėdami tai prie laužo, tai prie variklio rakto, tarsi  burdavo, tyliai bambėdami dėl „tokio nežmoniško“ šalčio ir „to prakeikto variklio“.

Motina veždavo mane Pakaunės keliu tol, kol rasdavo pakelėje  užšalusią balą. Tai ir būdavo mano čiuožykla. Viena, ant nelygios, visai nedidelės balos, kartais ant kokio pakelės griovio, aš nekenčiau žiemos, pačiūžų, ledo ir savo pėdų…

 

96. Kalėdų senis nevalgys vakarienės…

 

2CC9C00D-DD13-4109-B1CB-E0E0C1757A2E

„Dabar mes vėdinsime namus,– sako Motina man, – o tu turi pasėdėti virtuvėje“.  Ji visuomet vėdindavo kambarį prieš svarbius įvykius, o gal ir po jų, tikriausiai intuityviai atlikdavo ritualą – atlupusi langus visame bute. Visuose butuose, kuriuose gyvenome. Aš sėdžiu ant taburetės ir žiūriu, kaip į Kūčių barščius pjaustomi džiovinti baravykai. Babcė visuomet liepia žiūrėti, kaip ji gamina valgį. O man atrodo, kad matau tik rankas. Nors Babcė yra jau labai sena, rankos nėra bjaurios – neišvagotos įsitempusių gyslų, ar kokios rudai dėmėtos, kaip kaimynės iš buto priešais.Tie pirštai, kuriais ji labai mikliai sužeria suriektus baravykus į puodą, yra balti, tiesūs, kaip kokie maisto kareiviai, kurie tai šoka, kai ji sūdo sriubą, tai išsirikiavę į vieną liniją prie peilio ašmenų, smulkina svogūnus. Kūčių barščiai – būtinas pirmasis patiekalas ant stalo, yra rudi ir kartūs, bet privalomi visiems.

Eglutė jau papuošta, nors ir su ašarom, mat aš ir vėl sudaužiau Smetonos laikų varpelį. Žaislą, „kuris perėjo karą“. Tie vokiški – tai yra labai geri žaisliukai tradiciškai dūžta kiekvienais metais – kaip pakerėti.

Irka – mano teta, motinos sesuo, dengia stalą. Motina išeina į lauką priskaldyti dar malkų, nes reikia gerai iškūrenti pečių pyragėliams, kurie bus valgomi pirmąją Kalėdų dieną. Ant negrabių skardinių tūtų spirališkai jau apsukta tešla. Pyragėliams įdaryti mediniu šaukštu sukamas tikras sviestas su cukrumi, kuris bąla tiesiog akyse. O beje, kas suka sviestą? Gal aš? Pyragėlių tūtomis nudėtas visas stalas. Motina, kaip tikras šeimos vyras, grįžta apsikabinusi glėbį malkų: „Jau tuoj bus galima kepti“.

Kalėdiniai pyragėliai, kaip kokie drėgno smėlio gaminiai, atsargiausiai imami, nes yra labai trapūs, dedami ant skardos ir kišami į  raudoną, tvoskiančią karščiu angą, kaip į kokios stebuklingai didelės žuvies gerklę – taip man atrodo pečius. Juos gaminti gali tik motina, tai jos receptas,  ji perskaitė jį lenkiškuose laikraščiuose.  Jie iškepa greitai ir yra neskanūs, nes be kremo visai nesaldūs.

„Mes vėdiname namus“ – dar reiškia ir paslaptį, laiką, kai reikia suvynioti dovanas, kad vaikas nepamatytų. Prieš Kūčias, senovinėje miegamojo kambario spintoje, išraižytoje rožėmis, kurią motina, vėliau,  atėjus pjuvenų spintų madai, pati sukapos kirviu ir sudegins kieme,  yra suslėptos Kalėdų senio dovanos. Aš jau žinau, kad atplėšusi langus viesuose kambariuose motina eis vynioti baltutėlės gauruotos triušio vilnos kepurės: nepaprastai švelnios, gobtuvo formos, kuri negraužia kaklo ir po žiemos  nutriušta, kaip ir lemta triušinei, jos raišteliai pataps ploni ir purvini ir niekada nebeatsiskalbs. „Kalėdų senis jai atnešė kepurę, kaip tau atrodo, Alka, iš kur jis žinojo, ko jai reikia?“ – klausia  Babcė. Paprastai Babcė gaudavo velvetinio audinio naujam chalatui, Irka – kvepalų „Krasnij mak“, o ką gaudavo Motina?

Visi senamiesčio buto namuose žino, kad Kalėdų senis yra. Jis yra kiekvienos iš trijų moterų sąžinė. Apie jį pradedama kalbėti dar rudenį. Moterys dalyvauja žaidime, šventai įsitikinę, kad dėl vaiko auklėjimo, bet ko gero ne vien dėl to – taip jos įvairina savo nykų gyvenimą, savo trijų moterų gyvenimą,  kuriame nėra vietos vyrams. “Kaip au atrdo, Irka ar JIS šiemet ateis?” “Neeee, garantuoju šiemet tai jau tikrai neee” –  joms aiškiai patiko taip žaisti.

Kalėdų senis yra slaptas trijų moterų gerbėjas, jis yra tikrasis trijų moterų  išgyvenimų personažas, jis yra toks, kokio gyvenime, pasak išmintingosios Babcės, net negali būti, nors „mes esame tokio vyro vertos“.  Kalėdų senis, pasirodantis vieną kartą per visus ilgus metus, toks realiai nerealus, paslaugus, paslaptingas, įeinantis ir nieko neatsiklausiantis, kur padėt dovanas, toks nepasiekiamas ir nepriklausomas, yra mano moterų fantazija, kuri niekada netaps realybe…

Kartais aš įsivaizduodavau kad  per Kūčių vakarienę, visai nelaukęs nakties, ne slapta, Kalėdų Senis paskambins į duris, priebutyje nusipurtys snieguotus batus ir skrandą, ramiai paklaus: „O kur gi mano šliurės?“ Ir ateis į mūsų gyvenimą visam laikui. Jo užteks visoms. Jis nebus senas ir žilas, tikriausiai išeis visai dienai į darbą, kaip motina ir Irka, bet vakare… mes visi valgysim vakarienę ir pagaliau aš, nors tai bus kuo griežčiausiai uždrausta, kieme Zinkai galėsiu pasakyti: „O pas mus gyvena Tikras Kalėdų Senis…“

Kiekvienais metais prisiekdavau, kad sulaukus nakties neužmigsiu, būtinai pamatysiu tą žmogų – nežmogų ir paprašysiu pasilikti… Tai va.

O Kalėdų senio aš nesutikau ir aišku, nepasikalbėjau. Blogiausia, kad negalėjau pasakyti paslapties Zinkai, sargo dukteriai. Tą vienintelį kartą, kai pavyko ilgai neužmigti ar tiesiog pabusti TUO momentu, pro durų tarpą aš pamačiau motiną, kuri tyliai plevėsuodama flaneliniais marškiniais, kaip koks balų vaiduoklis, tarsi sklęsdama virš medinių grindų ir net nešiugždindama popieriaus, į kurį susuktos Kalėdų dovanos, atsitūpė prie eglutės ir dailiai jas sudėliojo. Sukeisdama vietomis pagal svarbumą – tas, kurios Babcei – arčiausiai. Visiškai be jokio garso. Tada tyliai palindo po savo antklode, tame pačiame kambaryje mieganti Irka, net nesujudėjo.

Rytas aušo sunkiai, pabalindamas langą iš pačių kraštų šalčio raštais. Kambaryje šiluma alsuojantis pečius buvo prikaitinęs orą net po antklode, iš po kurios man visai nesinorėjo išlįsti. Nakties atradimas buvo atsakymas: toks vyras, koks yra Kalėdų senis, niekada su mumis nevalgys vakarienės. Tuo tarpu pabudusi Irka sušuko: “Vajėzau, jūs dar miegat? Greičiau prie eglutės, pas mus buvo atėjęs Kalėdų Senis!“ Aš išsivyniojau savo triušio kepurę, tą pačią, kurią jau bvau mačiusi ant lentynos medinėje spintoje su rožėmis… Kvėpindamasi „Krasnij mak“ kvepalais, tik Irka krykštavo, kaip vaikas: „Jis ir vėl buvo atėjęs, o aš jau nesitikėjau…“

 

 

95. Kaip jos abi numirė?

IMG_4623

Jai patiks svetimų žmonių užuojauta – trys motinos pakasynų dienos bus pačios geriausios jos gyvenime, net geresnės už tą fiziologinės palaimos jausmą, kuris užplūsta jau kitą akimirką, kai į pasaulį, sunkiai išslydęs iš pačios gilumos, kartu išsinešęs sunkumo, tempimo, perpildytos visatos jausmą, atėjo vaikas. Jos bus daug geresnės, nes  pateisintos TIKRA, teisinga, pačia svarbiausia priežastim – motinos mirtim.

Verkti  tikrai norės, bet nesigaus. Stūgaus, dūsaus, ūbaus, truks ašarų. Jų tarsi nė nebus. Kaip per sausrą. Bus išrėktas, kaip išdegęs vidus. Ir skaudės keistai, po duobute, tarsi būtų prasidėjęs tulžies pūslės priepuolis.

Iš vakaro prieš rytdienos laidotuves, ji su motinos draugais turės pasakyti Babcei tiesą.  Tuo tarpu  Babcė,  kaip visuomet, tarsi nieko jų visų gyvenime nebūtų pasikeitę, toje pačioje SAVO vietoje virtuvėje, devyniasdešimtmečio žmogaus burna žiaumos  virtinukus ir priekaištaus, kad tie galėję būti ir minkštesni – mat jai gi skrandžio susiaurėjimas, ar gi kas nors dar to nežino? Viena tų nepagydomų ligų, apie kurias  bus girdėjusi per radiją. „Motina mirė. Mes dabar važiuosim į laidojimo namus. Jūs turit apsirengti“. „Turit apsirengti“ – pakartos ir nueis prie spintos ieškoti visų reikalingų drabužių – visų tų apatinių baltinių, bliūzių, megztinių,  visko, ką užsivilkdavo Babcė, kad „nesutrauktų ciongas“. Babcė pabaigs virtinukus. Pastums nuo savęs lėkštę ir net nepadėkos. Atėjusi prie spintos dar perklaus:“O tai kas mane dabar žiūrės, jeigu ji mirė, a? – ir nueis į savo kambarį, net nepažiūrėjusi į tuos drabužius, pasitikrins ar ji tikrai užrakino spintą – Babcė mėgo viską rakinti. Kambaryje atsirakins savo spintelę, trenkiančią parūgusiu nuo ilgo laikymo maistu, išsitrauks „Becher“ butelį ir išgers vieną kamštelį gėrimo, kad „geriau virškintų“ – taip darė visuomet. Ir nebuvo pasaulyje tokios jėgos, kuri galėtų suardyti tą ritmą. Kambaryje ji pasakys, kad į laidojimo namus nevažiuos, nes niekada savo gyvenime nėra važiavusi į jokias laidotuves – „ten bereikalingi nervai“. Ji neatsisveikins su savo dukra ir niekada nebus mačiusi jos kapo.

Laidotuvių išvakarėse, kaip ir priimta pagal to laiko madą, į avarijos vietą ji su draugais  nuveš gėlių krepšį. Tik išėjusi iš laidojimo namų, pajus nerimastingą  krebždesį duobutėje, kur turėtų būti skrandis. Tokį lyg žinojimą, lyg paprasčiausią kutulį. Draugai, nauju „Žiguliu“ važiuos per tamsą tuo keliu, ant kurio mirtis atėjo pasiimti motinos ir pakeisti jos gyvenimo. Vienintelis akmuo ir bus ant žalios vejos, kaip tyčia ten, kur įvyko avarija,  jis tarsi žymės motinos kelio  pabaigą. Nesibaimindama išlips, draugai įkypai pastatys mašiną, paliks įjungtą variklį ir šviesas, „Nes gi tamsu, kaip …“ tačiau tuo tarpu, kai ji lenksis padėti gėles, šviesos, kaip tyčia ims ir išsijungs. Draugai blaškysis apie mašiną,  judins laidus, atjungs ir prijungs akumuliatorių, tačiau niekas nepasikeis, jie karštligiškai ieškos išsijungimo priežasties. Ir neras..

Ji žinos, kad taip padarė Motina, nes ji tikrai yra čia ir tai galima justi. Nes tai jos paskutinis ženklas. Ir nors Mirties kelias bus tamsus ir baugus, stovėti prie tos kašutės, tarsi apkabintai Motinos bus visai nebaugu ir nešalta. Kaip tyčia ims snigti dideliais gražiais kąsniais, tarsi pagražintais, jie plūduriuos ore, neskubėdami kristi ir tirpti, kaip atsitikimai, kurių jau niekada nebebus. Nes visas likęs laikas bus jau be jos.

Draugai suskubs susėsti, ragindami greičiau, o ji, rami po paskutinio susitikimo, šlapiais veidais nuo snaigių ir ašarų, taisys ir taisys gėlių krepšį, vis priliesdama akmenį, šaltą, kaip motinos veidas morge: „Juk sakiau, kad motina duos ženklą“.

Automobilis lėtai slinks neapšviestu keliu, nes tos velnio šviesos tiesiog bus sugedę,  o prie posūkio su rodykle „Kaunas“, jos pačios įsijungs. Tas, kuris už vairo, reikšmingai atsisuks, bet nieko nekalbės. Niekas nepasakys nė žodžio. Tada motina, palydėjusi juos iki savo kelio pabaigos, ramiai nuplevens tolyn. Ji nematys silueto, tik žinos tiksliai, kad dabar jau tikrai atsisveikino. Vienintelė Babcė nebus laidojusi savo dukters. Dėl to niekas nesistebės. Bus įpratę prie keisto jos charakterio. O jos per laidotuves tikrai niekam ir netruks.

Babcės mirtis atsuks gimties  ratą atgal.  Ji pati mirs ramiai, nuo gilios senatvės ir net tas žingsnis nebus teisingas viso jos monstriško gyvenimo pabaiga. Kodėl ji manys, kad visi turi mirti pagal nuopelnus? Lygiai po devynių mėnesių, per motinos gimtadienį, viskas sugrįš į savo vietas ir Babcė iškeliaus į ten – kas žino kur, bjauriai pražiota burna. Kodėl taip sutvarkys likimas, kad ji mirtų būtent ant jos rankų?.

Babcė, jau kuris laikas sugrįžusi į savo vaikystės laiką, spjaudys maistą, leis purslus iš bedantės burnos, purkš, visai, kaip kūdikis.  Gyvens savame pasaulyje, laiminga, kartais kikens visai iš nieko, kartais, protui parėjus atgal, klaus, ar lauko durys tikrai užrakintos nakčiai?

Ištirpinusi aspirino tabletę  sultinio puodelyje, ji tepaduos kelis šaukštus. Babcė  ir pastirs po tų kelių gurkšnių.  Giliai įkvėpusi, tarsi atgaus sąmonę, apžvelgs kambarį, tačiau jau nieko nebepasakys, iškvėps traukulingai, dar kelis kartus – jau visam laikui. Iš  arti nemačiusi mirties, ji suvoks  – štai taip, paprastai ir baigiasi gyvenimas. Truputėlį nusivils, nes bus skaičiusi, o ir mačiusi operoje, kad žmonės miršta ilgai, vis dar prisikeldami ir ką nors prasmingo pasakydami. Dar prisimins, kad jei mirtum nušautas iš nugaros, tai net nesužinotum, kad mirei. Nes šūvio garsas pasiekia ausis vėliau, kai jau nebegirdi.

Babcė ir liks tokia prasižiojusi, tarsi jai ir mirusiai truktų oro ir ji bandys užčiaupti Babcės  burną –  nuo smakro iki viršugalvio suverš  jos pačios skarele. Bus net kiek juokinga, nes  ir mirusi ji  atrodys rūsti, tačiau perrišta galva,  bus panaši į zuikio snukutį. Ji negailės numirėlės, imsis mazgoti, oda kažkodėl lupsis gabalais, kaip atšokęs laminatas, ir bus neaišku, kur juos  dėti – į tą patį dubenį ar mesti į šiukšliadėžę. Dantų plokšteles, kurios taip bjauriai didelės atrodydavo stiklinėje, prie jos lovos, šiaip taip įbruks į burną ir visas kūnas, nors dar visai šiltas, bus jau kitaip glotnus, kaip koks stangrus, saulėje įšilęs, bet jau vėstantis akmuo.

Atvažiuos draugė, įlėks  giminaitė, suklups prie Babcės kojų, tačiau plauti nepadės. Ir rengti. Ir visa ta maišalynė, kuomet draugė rėks į ragelį, nes ta boba kitame gale ginčysis ir aiškins, kad darbo laikas pasibaigė: „Na, tai kas, kad penktadienio vakaras, tai kur gi dėti mirusį žmogų, negi laikyti ant sofos?“ Ir rėks tol, kol šarvojimo reikmenų parduotuvės vedėja sutiks atvažiuoti specialiai dėl jos ir parduoti karstą. Tik dėl jos, Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato laikraščio redaktorės, ji taip ir pasakys: „Ponia Danute, važiuoju tik todėl, kad jūs prašote“. O ponia Danutė, pirmadienį atėjusi į darbą vistiek parašys feljetoną apie tai, kad tarybinis buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas dirba tik savaitės dienomis, todėl dėmesio visiems, kurie susiruošė mirtį savaitgalį: prašome palaukti iki pirmadienio. Gaus už tą feljetoną premiją, o tą vedėją nubaus kaži kokia pinigine pabauda, tačiau nuo to niekas nepasikeis, kol nepasikeis laikas. Vistiek nusipirkti karstą po darbo valandų bus neįmanoma.

Taigi visas tas vaizdas su patiestu Babcės kūnu ir bliūdu su skūrom palei kojas, su klūpančia ir garsiai kalbančia „Amžiną atilsį“ giminaite, taip per garsiai besimeldžiančia tik todėl, kad perrėktų dėl karsto besitariančią draugę, labiausiai liūdins Irką. Ji sėdės be jėgų ant sofos ir net neįsiterps. Net nepatars. Iš kaži kur susiradusi visiškai naują medžiaginę nosinę – fantaziją su rožiniais drugeliais, kuri skirta rūbui papuošti, visiškai netinkančią tokiam atvejui, ji tik brauks ašaras ir iš šono bus neaišku ar ji iš tikro verkia? Palikta verkti viena Irka, kels daug didesnę širdies graužatį, nei Babcės kūnas be kvapo, jos bus taip gaila, kaip kokios pirmokės, kuri dideliame prekybos centre pametė mamą. Na taip, ji iš tiesų pametė mamą. Prarado.

Įkapių suknelę Babcė bus pasirengusi pati. Normalią. Ne kaip motinos. Bordo, su daug nėrinių, pirštinaites, naujus apatinius. Jos rankos nelįs į tas pirštines, visa  gličiai prakaituota, Babcė niekaip nenorės atšalti.“Tai išvešit?“ – giminaitės klausimas bus kartu ir atsakymas, kad į laidojimo namus, į kuriuos dar taip neįprasta vežti pašarvonei, žmonės išvežami tarsi į sąvartyną.

Autobusėlis su karstu ir jame uždaryta Babce, kaip kokia visai nebaisia iškamša, dardės, kratysis  akmenuotu Vilniaus gatvės grindiniu, ji labiausiai bijos, kad nuo to dardėjimo neiššoktų Babcės protezai. Jausis išsivadavusi, lyg iš monstro gniaužtų. Mirė dvi iš trijų jos moterų. Dar vienos visa reginčios akys. Ji niekada nesapnuos Babcės.

 

 

 

94. Penktadienio švelnybės ir nuodai.

 

IMG_0151

Mes pabėgom į Latviją. Kažin kokį miestelį, kurio pavadinimas baigiasi – ė. Gal Aizputė? Apsistojom kempinge – jų pilnas kelias nuo Klaipėdos link Kolkos rago. Ar taip labai svarbu, kur pernakvoti vieną naktį? Man svarbu. Mėgstu normalius viešbučius. Tvarkingus kambarius, neužsikišusias vonias, švarias plyteles, tegu ir ne labai modernias, bet gerai išklijuotas. Ypač mėgstu kokybiškas lovas. Jos neturi priminti čia nakvojusiųjų kūnų ir kvapų. Mėgčiau baltą minkštutėlę patalynę, nestyrančią nuo krakmolo. O beje, kuo dabar standina lovos baltinius? Ar standina apskritai? Kodėl man lindo tokie klausimai, tiesiog vaikštant prieš vakarienę? Todėl, kad spėjau apžiūrėti lovą – ji buvo išgulėta, nors ir švariai paklota.

Per akmeninį tiltą, po kuriuo nešėsi srauni, siaura upelė, lyg vėluotų surast savo pabaigą, ėjau kaip per kito pasaulio grindinį. Tas išvažiavimas – labai spontaniškas ir netikėtas – tiesiog vienos dienos nuotykis. Mėgau neplanuotus dingimus iš akiračio, kai išsijungi mobilųjį telefoną, kai gali sau leisti nors vieną pusdienį nusišvilpt ant pasaulio. Ir niekam nesakyt, kur buvai: „Ai, kažkas telefonui atsitiko, išsijungė ir padvėsė.“

Gal 17 amžiaus raudonų plytų arkinio tilto grindinys –(reikėtų čia nusiselfinti, bet tų arkų tai nesimatys), duobėtas ir nelygus, išklotas nevienodais akmenimis, vedė už posūkio. Ką tokio gali atrasti už posūkio mažame Latvijos miesteliūkštyje? Tikriausiai Aizputėje. Aš pamiršau paklausti, kodėl mes važiuojam būtent į Latviją, kokie prisiminimai jį traukia čia. Dar paklausiu.

Ar gali tokie banalūs žodžiai, kaip „pasakiškas“, „stebuklingas“, „nerealus“, apibrėžti grožį namo, kurį pamačiau perėjus tiltą?  Atrodė, kaip tik ką išimtas iš architektūros katalogo. Ant restauruoto,  gelsvo atspalvio senų plytų  fasado, virš pavadinimo, kabojo herbas. Tai buvo viešbutis, kurio keistas pavadinimas „Poison“ kažkodėl prancūziškas, o ne latviškas, kėlė manyje sumaištingą ilgesio bangą, tarsi restauruotasis būtų priklausęs tolimai mano giminei ir netyčia prarastas. Tarsi uosčiau nepažintą kvapą ar besibaigiančios laimės dvelksmą.

Dairydamasi praėjau pirmojo aukšto holą. Viskas buvo senoviška, jokio sterilaus moderno. Nemėgstu sausų interjerų, galvoju, kad juos kuria menkos fantazijos žmonės: balta ir gelsva. Balintos kavos ir švelni karamelinė – kaip Suomijoj žiemą… ir raudonas brūkšnys per lubas. Ir taisyklingos kvadratinės formos ir jokio užriesto galiuko. ir visiškai tušti paviršiai, nes visos mielos smulkmenos sukaišiotos už kvadratinių formų durelių. O čia vitrinos, vazos, indaujos, ant trumpų raitytų kojelių, senovinės Meisseno kėkštės ir veidrodžiai jose, lubų dekoras. Ir laiptai, kaip senoviniam dvare. Iš paradinių, išsiskiriantys į dvi puses. O laiptinės langų vitražai… Plačioje antrojo aukšto laiptų aikštelėje, kuitėsi muzikantai. Derino instrumentus, tarsi manęs nematydami.

„Toliau nebeeikite, ten privati valda, – atsisukau į balsą, nesuprasdama, kaip nepastebėjau patarnautojo. – Mes jus matėme, čia pilna vaizdo kamerų, nesistebėkite, jūs ne pirmoji, daugelis užeina pasidairyti.“ „O kas nors apsigyvena?“ „Retokai, retokai turime svečių, miestukas mažas. Ir šeimininkas ne vietinis. Bet šiandien jis yra…“

Taku už orkestro, kiek apytamsiu koridorium link manęs jau ėjo vyriškis. „Siurprizas, – pasakė priėjęs. – Žinojau, kad būtinai čia užeisi, tu gi smalsi. Tu juk jautei, kad mes  nenakvosim tame kempinge?“

Jis klausė ir klausė, tarsi išalkęs atsakymų. Aš lingavau galva, tai reiškė – taip taip, supratau. Nors nė velnio.
Ir tuomet užgrojo orkestras. Tarsi pusbalsiu. Kažką iš Pergolezzi…  ir sučirškė žadintuvas. Jaučiausi, kaip išbučiuota. Ir susapnuok, tu man. O koks gražus namas. Reikės paklausti, gal jis tikrai turi viešbutį Latvijoje?

 

93. Honoratos laidojimo ypatumai

 

 

IMG_4273

Važiuoju į Veršvas, mano vaikystės vietą. Veršvose  atidaryti naujieji šarvojimo namai, nori reklaminio teksto laikraštyje. Niekada nerašiau tokio dalyko, jau geriau būtų žvakių fabrikėlis, pagaminęs n-tąją, jubiliejinę žvakę.

Į jas reikia važiuoti panemuniu, senuoju keliu į Šilutę. Didelių  medžių alėja rieda tik mūsų redakcijos mašina. Su motina  į Veršvas važiuodavom retai. Gal kokį kartą per metus. Rudenį. Paprastai Babcė užsimanydavo aplankyti savo mirusios sesers vyrą. Seniai jau vedusį gal trečią žmoną, bet labai draugišką kaimietį. Nacionalizuoto ūkio telikę kluonas, kūtė, trobesiai ir sodas, kurį pasodino prosenelis – Babcės tėvas.

„Važiuosim pas Mickūną. Noriu pasivaikščioti po savo mišką“ – sakydavo ji, puikiai žinodama, kad miškas yra valdiškas, o Mickūnas jį tvarko tik iš papratimo, ar tiek, kiek reikia sausuolių krosnims prakurti.

Motina surinkdavo nedėvimų drabužių, daiktų, kuriuos gaila išmesti, o į kaimą jie dar tinkami, būtinai nupirkdavo „valstybinės“ degtinės butelį. Atvažiavimu tikrai apsidžiaugdavo gal tik  Mickūnai – vyrai, naujoji Mickūnienė  varžydavosi, teisindavosi, kad  „visai neturi ko žmoniško paduoti svečiams“. Tuomet Babcė, kaip tikra dvaro savininkė, patikindavo: “Atvažiavau  tik pavaikščioti po savo mišką, pavalgyti dar, ačiū Dievui, ir namuose turim. Nesirūpink, Konstancija“.

Konstancijos nenuramindavo tie žodžiai.  Liepusi Mickūnui lipti ant aukšto lašinių ir skilandžio, lauko virtuvėje tuoj imdavo tarkuoti bulves blynams ant kopūstų lapų, kurdavo krosnį, sujudinti visi namų gyventojai turėdavo ką veikti. Mickūniukai – vienas su krepšiu ir šakėmis slinkdavo pakasti daugiau bulvių iš kolūkio lauko, kuris kažkada priklausė giminei, kitas – skinti obuolių, nes reikės įdėti lauktuvių iš kaimo, o Babcė nemėgo krituolių.

Keturias seseris, savo dukteris, Babcės tėvas užaugino vienas. Pagimdžiusi  jauniausiąją, Babcės motina taip ir neatsigavo. Pasiligojo ir nebekėlė iš patalo. Jos nevežė silpstančios pas daktarus. „Gavo gumbą“ – diagnozę nustatė vietinė senutė žolininkė. Prie karsto prosenelis garsiai prisiekė niekuomet daugiau nevesti ir neparvesti mergaitėms pamotės. Pažadui sutvirtinti, po laidotuvių nuėjęs ant skiedryno, jis nusikirto kairės rankos nykštį. Neapalpo, tik unkštė, kaip pamuštas šuo. Babcė pasakodavo, kad tas unkštimas buvo baisesnis už į pašalį pasiritusį pirštą, su kuriuo niekas nežinojo, ką daryti.  Pakelti, ar palikti? Susipietę į krūvą prie vyriausiosios sesers, jos bijojo net pakrutėti. Tik vėliau tėvas, kai nuslūgo skausmas, apsikabino jas visas ir pažadėjo: „Kaip nors išgyvensim, turim išgyventi“…

Aš pasakojau redakcijos vyrams savo prosenelio istoriją iki pat Veršvų, mažo miestelio, su didele, tuščia aikšte centre. Kas sakė, kad yra gražūs provincijos užkampiai?  Atrodė, kad kažkoks milžinas pasiraitojo rankoves ir išstumdė medinius namus tolyn, į aikštės pakraščius,  o jie beveik ir sulindo į žemę. Tarybinė vienaukštė parduotuvė, grotuotais langais, į sieną atremti keli dviračiai, taip pat be spalvos. Prabangus gėlynas, apsodintas kapų gėlėmis – tagetėmis, tomis, kurių nei sėti, nei akėti, pačios pasidaugina ir keroja. Ir laidojimo namų užrašas, ko gero pats naujausias daiktas mietelyje  – „Palaidoju ramiai, iškilmingai, širdingai. Užjaučiu artimuosius“ . Nubrėžta  juoda strėlė liepė sukti už kampo. Ant baltų plytų mūrinio namo skelbimo tekstas kartojosi. Paprastai juk parašoma „laidojimo namai“, ar „šarvojimo salė“. Antrąją amžiaus pusę gyvenanti moteris, aukšta ir išlaki, atidarė  duris. „ Jums pasirodė keistas mano skelbimas?“ „Neįprastas. Pati sugalvojot, ar kas patarė? – paklausiau, stengdamasi pajusti, su kuo turėsiu reikalą“. „ Anksčiau  laikiau alaus barą. Miestelis nedidelis, visą dieną vyrai šliaužiodavo pirmyn – atgal, po kelis kartus.Takai išminti, kampai apvaryti, uždarbiai pragerti, bobos  pyksta, – pasitaisė – žmonos. Grasinti ėmė – langus išmalsim, mūsų vyrus vilioji, girdai, lyg iš tiesų būtų galima ką nors prievarta nugirdyti. Tada nutariau laidoti. Dirbu širdingai, taip ir parašiau skelbime. Žmonės ėmė plaukti, jiems patinka, kai svetimi užjaučia“. „Bet nuosavam name…– bandžiau suabejoti“. „Mirusieji nieko blogo nedaro. Gyvųjų reikia bijoti“ – dėstė girdėtas tiesas moteris ir ištiesė ranką: „Honorata. Norėsiu, kad aprašytumėt viską, ką pamatysit. Bet gal pirmiau kavos?“

Ji vedė  mus siauru koridoriumi iki nedidelio kambarėlio, kuriame stovėjo vos keli baldai.    „Štai čia aš miegu. O salė už šitų durų“. „Jūs miegat greta mirusiojo? Vos už vienų durų?“– pajutau, kad net klausimas nepatinka rytinei košei mano viduriuose. „Manęs daug kas klausia, kaip nesibijau. Jokių baisių nuotykių dar nepatyriau. Vienintelį kartą, prieš kokį mėnesį naktį pabudau nuo keisto kvapo, kuris skverbėsi pro durų apačią. Pasivaideno, kad matau net kvapo pavidalą. Tada pakilau, kad praverčiau langelį, prie pašarvotojo. Karstas metė ant sienos tokį didelį atvaizdą, pasirodė, kad mirusysis sėdi. Bet gi suprantama, jis gulėjo, aš pati per greit iš miegų pašokau“.

Mane erzino jos pasakojimas, rytinė kava apsivertė skrandyje. Stalas buvo padengtas akurat šarvojimo salėje. „Namelis nedidelis, ta salė didžiausia patalpa, negaliu juk jūsų vaišinti virtuvėje, – pasiteisino Honorata. –  Kai nėra  laidotuvių, tai ir svečius čia priimu. Neužsibūna, žmones trikdo mirties artuma, o man nieko“.

Gaižus laidotuvių gėlių kvapas jau buvo įsigėręs į alyvinius sienų apmušalus. Man atrodė, kad imu girdėti tylų šniurkščiojimą, šnabždesius, maldingą raudą, balsai minėjo mirusįjį, kažkas dūsavo,  prietemos pavidalai ėmė judėti ant  sienų…

Atsigavau lauke. Redakcijos fotografas, maskatavo palei veidą nosine, kurią tikriausiai jam  įdėjo žmona. „Jau kad vožeisi, tai kaip druskos stulpas, maniau kad ir subyrėsi į šipulius. Ar nieko neskauda?“ „Jums tikriausiai nepatiko salsvas jazminų kvapas?“ – virš manęs pasilenkė ir Honorata. Nežinojau, kad tokią jautrią korespondentę atsiųs, būčiau nešlaksčiusi  tais kvepalais.

Ji tratėjo, kaip bulvių tarkyklė. Kaip užstrigusi gręžimo režime skalbyklė, kaip nekrofilė, kaip ne šio pasaulio gyventoja. Ji mėgavosi gerai organizuojama mirties švente. Aš norėjau paprašyti vandens, bet bijojau, kad ir jis bus persigėręs lavono kvapais. Man atrodė, kad ji pati yra mirusi.“Nepasilenkite taip virš manęs, – paprašiau, –  jūs taip pat trenkiate tuo kvapu“.“ Beje, tai mano išradimas. Pakvėpinti patalpą gerais prancūziškais  kvepalais. Ilgai ieškojusi, apsistojau prie Bvlgari – „Tamsos  prisilietimas“. Juk net pavadinimas tinka šiai misijai?  Pastebėjau, kad jis sukelia lengvą euforiją, kaip tik tokią, kad galėtum tinkamai gedėti, – Ji išsitiesė: norėčiau, kad parašytumėt ir apie kitą mano išradimą. Jį  naudoju, kai karšta. Ir ėmė tratėti toliau: “Tuomet po mirusiojo užpakaliuku ir šoneliais pakišu mėlynose formelėse šaldyto ledo. Taip, taip, tinka tos, skirtos gėrimams gamtoje atvėsinti. Jei neužtenka, pakeliu suknutę ar prasegu švarkelį ir ledus sudedu po pažastėlėmis. Jie guli tokie švieži…O šviesa? Jūs juk pastebėjote, kokia intymiai gedulinga šviesa apšviestas mergelės Marijos paveikslas nišoje?“

Ir tuomet euforiškasis  Honoratos tamsos jazminas, lygiai kaip vaikystėje mamos girdytas „vaikiškas pienas“, kuris iš tiesų buvo šlykšti grietinėlė, apsuko viduriuose ratą ir nutarė  išeiti lauk. Sėdėjau apsivėmusi ant laidojimo namų kiemo tvoros ir neturėjau jėgų net apsiverkti.