87. Eglės sanatorijos prakeiksmas: sovietizmo apraiškos moderniame interjere

IMG_3512

Sovietmečiu Birštone, ten kur dabar visais langais spindi vis dar apynaujis Eglės sanatorijos B korpusas, styrojo partinių nomenklatūrininkų sveikatinimui skirta Spalio sanatorija. Joje aplinka buvo čiustoma akurat visai taip pat, kaip ir Eglėje. Bo neduok Dieve, koks sekretoriūkštis pamatys nukritusį nuo medžio ir nepakeltą nuo tako lapą. Melskis, valytoja. Tik anuomet čia vešėjo rožynai, nes nebuvo tokie populiarūs šliaužiantys spygliuočiai, kaip šiandien. Net nebuvo jų išvesta dar, ir tiek. Daug tradicijų perėmė Eglė iš Spalio. Ypačiai tą – sudaryti vaizdą, kad traukinys važiuoja, nesvarbu, kad keleiviai vagonuose triukšmauja ir protestuoja, beldžia į langus ir kitaip piktinasi, tačiau traukinys šiaušia per gėlynus, ak gėlynus, per marmurą, ak marmurą. Per drožiamą žolę, ir drožiamą, ir drožiamą.  Per nupučiamus nuo kelio lapukus. Sakiau, kad viskas kaip pas nomeklatūrininkus. Tik jie tuomet nebuvo dasigalvoję kondicionierių ir nežinia, kaip su tuo marmuru – galvoju, kad irgi madoj dar nebuvo. Nes garantuoju, jei būt buvęs, tai tos medinės ano meto valgyklos grindys akurat būtų marmurinės.

Anuometinio nomenklatūrininkų rojaus amžininkai ir liudininkai iš lūpų į lūpas perduoda mistišką legendą, kuri niekur nėra užrašyta, bet apie ją žino visi – užėjus Nepriklausomybei, kai nomenklatūrininkų rojui atėjo galas, tie, kurie čia leido paskutines nomenklatūrinio poilsio dienas, susikibę rankomis apie rožyną, jau sutemus, padarė tokį užkeikimą: „Šitoje vietoje nomenklatūros dvasia gyvuos amžinai. Ir mes, ir mūsų vaikai ją šioje sanatorijoje apažins per amžių amžius. Amen.“ Taip, jie pasakė Amen, nes, kaip žinia nėra jokio kito galingesnio burtažodžio tokioms apeigoms pabaigti.

Toje Spalio sanatorijoje, kaip sakė Orvelas savo romane: „Visi gyvuliai buvo lygūs, tik kai kurie lygesni už kitus“. Taip pasakoja tie, kurie prisimena. Nes jei jau sekretorius ko užsimanydavo – daugiau purvo gauti ar kokią kitą mandresnę procedūrą, tai visai nereiškia, kad ir sekretoriukas ją gaus. Šis nerašytas moto yra pamatinis ir šiandieninėje Eglėje. Štai atvyko garbus ponas profesorius, tebūnie iš Vilniaus, į reabilitaciją. Ir ką jūs manote? Gavo procedūras baseine. O ant visų kitų tokį patį susirgimą turinčių sekretoriukų kortelių jau iš anksto užrašyta: „Plaukti nemoka“. Ir trys šauktukai uždėti. Klausiu gydytojos: „Kas už mane nusprendė, kad aš nemoku plaukti?“ Gydytoja mielai šypsosi, jauna gydytoja, ji net nustemba: „O ką, mokate?“, tada paima tušinuką ir nubraukia „ne“. Užjuodina. Sako: „Kaip dabar?“ „Gerai, – sakau, dabar, daug geriau, – bet aš noriu plaukti, nes mano raumenims, kaip ir profesoriaus raumenims reikalingas vandens poveikis. Net nereikalingas, o būtinas“. Daktarė dar mieliau šypsosi: „Tokia, sako mūsų įstaigos politika. Mes labai jūsų saugumu rūpinamės, negalime jums skirti to baseino…“ tai kas kitas, jei ne tų rupūžių užkeikimas čia veikia?

Ir vonių negavau. Ir apskritai čia net neslepiama, kad reabilitacijos klientai yra ne tokie „apsimokantys“, kaip komerciniai. Nors Lietuvos ligonių kasos už vieną reabilitacijos dieną Eglei moka 42 eurus, 69 centus. Bet ar apie kainas mes čia? Apie tai, kaip tą nomenklatūros prakeikimą panaikinti.

Anais auksiniais nomenklatūros laikais didesni sekretoriai niekuomet su sekretoriukais už vieno stalo nepuotaudavo. Nė už ką. Dalintis ikros rutuliukais ar tikru sviestu ar dar kokiu skanėstu? Nesąmonė. Eglės sanatorijoje komerciniai klientai turi savo salę, už dviejų durų užkištą, o rebilitacijos klientai valgo atskiroje valgykloje. Ir kai pradeda jie rupūžės iš visų pakampių per pietų metą savo ratuose rateliuose, pagaliais ir ramentais pasiramščiuodami rinktis, atrodo, kaip išvarytų iš namų tarakonų armija. Jie šliaužia prie savo ligonių kasų apmokėto stalo, atskirtoje patalpoje, kad neduok dieve, kokiam rusui iš Vokietijos, ar lenkui iš Katovicų, ar litvakui iš Izraelio vaizdo nesugadintų, kad anam apetitas neprapultų ir jis vietoj šešių ikros rutuliukų tik tris tesuvalgytų…Mano draugas iš laisvojo pasaulio iš karto pasiūlė duoti sanatoriją į teismą už rasizmą. Bet kurioj pasaulio šaly ta sanatorija būtų sulyginta su žemėm vien už tai.

Dvi dienas negalėjau lankyti prirašytų procedūrų. Buvo reikalų. Sakau visoms daktarėms ir vedėjai, ir mažiau vedėjai: „Kad gal galit, tskant, man reabilitaciją pratęsti?“ Jos tik krato galvą: „Nuo pat šitos sanatorijos pastatymo dar nei vienam nepavyko reabilitacijos prasitęsti…“ galvojau, gal čia tie žvėrys iš ligonių kasų nenori sanatorijai kapeikos mokėti. Skambinu. Pasirodo, procedūra labiau nei paprasta. Gydytoja turi užpildyti internetinę formą, pateikti ligonių kasoms ir jos per parą atsakys, bet paprastai visiems pratęsia, jei priežastis pakankama. „Jūs, ponia, – ji sako, – niekuo neturit net rūpintis, nesijaudinkit, sako, – jūsų daktarė viską padarys“. „Nepadarys, – sakau tai maloniai poniai Aurelijai iš Ligonių kasų, – nes šitoj sanatorijoj veikia nomenklatūrinis prakeikimas. Jos jaunas direktorius dabar iš žmogaus, kuriam rūpi kitas, ypač sergantis žmogus, užkeiktas į žmogų, kuriam rūpi pinigą uždirbti. Dar prieš dvejus metus man yra sakęs: „Jūs žinote, kiek pinigų mes įmerkėme į tą sanatoriją? … milijonų. Turi atsipirkti“. Ir jis vykdo šią misiją. Nes tik kada nors, kai ją įvykdys, vėl į atjautų žmogų galės atvirsti…“ Taip mes su ponia iš ligonių kasų pasikalbėjom.

Mano draugė po sunkios donoro sąnario transplantacijos operacijos tuojau važiuos į sanatoriją. “Kokią tu pasirinkai?” klausia ji manęs jau kelintą kartą, o aš negaliu tokiam ligotam žmogui pasiūlyti sanatorijos, kuri kaip tas viduramžių riteris kovoja ir niekaip su sovietinėm liekanom nesukovoja.

 

IMG_2982

86. Gazirovkės tetulė

IMG_3469

 

Ją prisiminiau sanatorijoj. Prie modernaus ir šiuolaikiško sulčių aparato, kuris trijose skirtingose talpose maišė „sultis“. Geltonas, kaip oranžiniai vandeniniai dažai, bordavas, kaip burokėlių sūrymas ir būktai vynuogių, kurių spalva rodėsi kaip išspausta iš kūdikio pamperso. Tyčia paragavau visų trijų. Atrodė, kad geriu gerai atvėsintą, skirtingų spalvų Ariel‘ą. Tuomet ir prisiminiau tą blankiai melsvą gazuoto vandens dėžę. Ji buvo mano geriausia draugė, nes tais laikais, kai iš saldumynų galėdavai gauti tik cukraus, retsykiais „Barbarisų“, dar rečiau „Kaukės“ saldainių, saldus gazuotas vanduo už tris kapeikas buvo tuomet ir mūsų kola, ir mūsų fanta, ir 7 up ir dar kokį šimtą kartų geriau už juos visus kartu. Ir visuomet man ta dėžė buvo kaip tetulė, apie kurią sukasi didelis ir menkai spalvotas tarybinis pasaulis.

„Tai ar tu gali nesikeikti? Varo jis triaukščiais, kaip iš šiukšlyno išlindęs… Nematai, kad vaikas vandens laukia? Ar tau atskiro paprašymo reikia?“ – motinos balsas nei aukštas, nei žemas, nei pakeltas, nei per daug nuolankus. Jis kaip tik toks, kad tas, kuris mukina jau trečią stiklinę taip, tarsi būtų troškuliu marintas, pultų atsiprašinėti: „O jėzau, ponia, nu tikrai nepastebėjau, ale taip nepastebėjau, perprašau, tai graži mergaitė, o jau kasos, kasos“ – ir tiesia jis rankas prie tų mano kasų, o aš tik paspaudžiu stipriau trilitrinį, kurį kasdien o kasdien, kaip kokią premiją man leista nusipirkti visos dienos gėrimui. O motina tuoj ir nutraukia: „Jei jau prigėrėt, tai ir kitiems leiskit, netrukdykit, visi nori, karšta…“ Aš negirdžiu to dialogo garsiai, tarsi čia pat už nugaros, jis gyvena mano galvoje, bet visuomet stebiuosi motinos drąsa pasakyti kiekvienam visa, ką ji mano esant reikalinga, visiškai nesibijant. Ko gero čia aš bijau už ją ir ta baimė iki šių dienų gyvena mano galvoje, kaip ir tas gerai pagiringas pilietis, be amžiaus, tik su lyties požymiais, kuriuos nurodo kažkokie bais negražūs vyriški drabužiai, bet kadangi tai laikas, kai nėra jokių gražių drabužių apskritai, tai niekam ir neužkliūva, kad TO laiko ženklas tiesiog tobulas negrožis. Ir ta stiklinė gazirovkės aparate, kaip kirviu apkapota, nelygi ir lyg ne rankomis, o kojomis daryta. Ir tetulė negraži: su aiškiai per maža, tarsi bjauriai išviepta burna – skyle stiklinėms. Ir užrašas ant aparato rusiškas, rudais dažais užpurškštas taip negrabiai, tarsi paskubomis ir ne sau, o priešui visa tai buvo daryta. Pati Gazirovkės teta visa neproporcingai didelė, geležinė, kaži kokios blukios spalvos, o skylė tokia maža, visuomet nusibrozdini krumplius, jei nori kaip prisakyta mamos, gerai išsiskalauti stiklinę. Ir kodėl niekas tuomet nesibridijo tų visų gėrusiųjų lūpų, pirštų, burnų – bedančių ir dantytų, kodėl nereikėjo elegantiškai purkštelėti skysčio iš mažo buteliuko su dezifektantu, kaip kad dabar – visi brūžina ir brūžina rankas, tik valo ir dezinfekuoja, o ligos tik kvatoja, nes priprato, perprato ir prisitaikė prie tų visų švaros priemonių, nusišvilpt joms ant jų ir tų gražių buteliukų. O gal tų baisių ligų visai dar nėra, jas dar tik kuria gamtos ar kuri kita laboratorija, jos dar tik parodys savo dantis vėliau, žyyymiai vėliau, kai gazirovkės tetulės nebebus likę nė ženklo.

IMG_3468

Tai va, tų, kuriem nuolat reikia stiklinės – pilna ir būriais prie mūsų namo, nes jo kampas toks patogus, kaip ir gali patogus būti namo kampas, nors už jo nei užlįsi, nei gerai pasislėpsi, bet jis kaip magnetas traukia vietinius pijokėlius. Tikriau net ne jis, o tetulė – duodanti užsigerti – paprasto ar saldaus gėrimėlio. Kartais geruoju, jei trokštantysis turi stebuklingą vienkapeikę monetą, kartais jėga, gerai vožtelėjus kumščiu iš tetulės gerklės pasipila gazirovkė. Ir tuomet, kai pilietis nueina nuo tetulės, aš, tiesiog ant elektros skydinės viršaus pasidedu sloiką, taip pasideda visi, ne tik aš, ir ta elektros skydinė yra kaip paprasčiausia spinta, metalinė dėžė, tuomet ir pajuntu, kaip tetutė lyg sukrenkščia, lyg susipurto, tarsi taisytųsi prijuostę ar plaukus, prieš mane, ir dūsteli – tarsi žino, kad imsiu kokias šešias stiklines. Dar kartą krenkšteli ir iš skylės išvaiko širšes, kurios irgi labai mėgsta tetulę. Vos pasiekdama prasiplaunu stiklinę, nors ji man atrodo visai švari, bet tas plovimas irgi yra savotiški burtai – vanduo pakyla jos kraštais ir nuteka ir tai visai įdomus filmas, kurių, kaip žinia, nėra per daugiausiai rodoma per televizorių, jei apskritai jį turi. O tada pirmas trikapeikis nuslysta į tetulės vidurius ir to lašo sirupo laukimas prilygsta amžinybei, kuri išsliuogia, kaip medaus gurkšnis – niekuomet negali pamatyti aiškiai tos vietos, iš kurios jis išsliuogia – kliurkt ir jau bėga vanduo…

Trilitris, tarsi būtų pilnas brangakmenių atsargučiai pareina į namus.

Mano vyresnės kaimynės sako, kad ir jos iki šol prisimena anos gazirovkės skonį. Ir beje, jokiam mandram gėrimui dar nepavyko jo pakartoti. Toje modernioje sanatorijoje tetulės nė kvapo. Jokio anuometinio akcentėlio, blizgios grindys ir kabantys dirbtinų gėlių sodai, vandens srautai, tekantys per dekoratyvias sienas, personalas, kuris dar tik mokosi gyventi su šypsena ant veido. O sultys vistiek bjaurios, tai ne tetulės gėrimėliai.

 

85. Margarita nori į muziejų

 

IMG_3387

Šimtą kartų praėjau pro Haveringo muziejų Romforde, kaip pro tuščią vietą. Nes niekuomet man jo neprireikė. Tik pradėjusi bendrauti su mergina, kuriai reikia padėti išsiugdyti pasitikėjimą savimi, supratau, kad pradėsiu nuo šios išvykos. Tai krašto muziejus, kurių panašių turi kiekvienas Anglijos regionas, o ir Lietuvos taip pat. Daug nuotraukų, eksponatų, patraukliai aprašytų ir sukomponuotų. Vienintelis skirtumas, kad Lietuvoje jie – kaip uždususio laiko rojus, nes švarūs tušti ir snaudžia, sutaupo vienetų vienetus elektros, nes ekspozicijų salės nereikia apšviesti, jei jau nėra lankytojų. Ir kaip dabar matau sėdinčią darbuotoją, kuri yra budėtoja, muziejininkė, vadybininkė ir direktorė viename, nes ministerija ar savivaldybė daugiau neduoda etatų, nes Lietuva vis dar neturtinga šalis… su ilgais virbalais rankose ir mezgančią nepabaigiamus mezginius. Ir čia nieko tokio, nes jei dar nemegsi, tai visai kuoktelsi nuo tos tylos ir vienatvės.

Haveringo muziejuje – kaip avilyje, nors nei atostogos, nei šventės, žmonių pilna, už ekspozicijos esančioj konferencijų salėj taip pat kažkas vyksta, o darbuotojos, kurių kokia dešimtis su savanoriais, tik ir zuja, ir klausinėja, ką dar papasakoti.

IMG_3379

IMG_3383 (1)

Va tuomet mes ir įėjome į salę. Mergina, kuriai 29 metai – ji pirmą kartą muziejuje. Aš nebeprisimenu, ar Alisa, papuolusi į stebuklų šalį tyliai pasakė Wau? Mano mergina pasakė. Ir kartojo ir kartojo, nes atpažino savo regiono namus, pub‘us ir gatves, ir lygino, kaip jie atrodo dabar. „Jūs turite puikią regimąją atmintį, kaip ir aš, – pagyrė ją muziejaus darbuotoja.“ O ji vedžiojo pirštu per stiklą tekstą, tarsi norėdama, kad jis per tą pirštą susliuogtų į jos atmintį. Ji garsiai kartojo datas. Ir ėjo ratu dar ir dar kartą. O moterys pasakotojos, vis prisivydamos ją stabtelėdavo ir dar pridėdavo smulkmenų. „O ne, jūs negalite fotografuoti mūsų eksponatų, – pasakė man, – nes juos paskolino žmonės, jie iš privačių kolekcijų, – perspėjo ir tuoj pat persigalvojo: na gerai, tik be blykstės“.

IMG_3388

„Misteris didžiajame paveiksle centre yra „Peter the painter“ Piteris tapytojas – taip jį vadino visas Romfordas. Tas mielas, panašus į Van Gogą benamis visą laiką gyveno gatvėje, miegojo ant suoliuko, nors buvo labai turtingas, kaip ir visa jo giminė. Jis norėjo būti laisvas, jam nerūpėjo pinigai. Taip, savivaldybė juo rūpinosi – nuveždavo išsimaudyti, patikrindavo sveikatą. Bet jis niekuo nesirgo. Jis sėdėdavo gatvėje ir tapydavo laivus. O vieną dieną išgaravo, kaip dūmas, tikriausiai mirė, nežinau, ar kas dalyvavo jo laidotuvėse, – susimąstė darbuotoja. – Kartų kartos matydavo jį gatvėje ir iki šiol prisimena.“

IMG_3380

Mergina ir vėl atsiduso: Wau…, kaip ir prie originalaus mergaitės dydžio lėlių namo, padaryto rankomis ano amžiaus pradžioje, prie didžiulių nuotraukų, kuriose nufotografuoti visi didžiuliai alaus bravorai, jų buvo labai daug šiame regione, kaip ir turgų, kuriuose parduodavo naminius gyvulius. Tiek visko anuomet buvo Romforde ir Haveringe, kuriame gyveno įvairiausio socialinio sluoksnio žmonės, pakankamai turtingi visi. Mat tuo metu, kai Londono berniūksčiai ano amžiaus pradžioje po gatvę lakstydavo basi, taupydami batus, Haveringo regiono vaikai juos avėjo kasdien.

IMG_3386

IMG_3384

O mes su Margarita sutarėme, kad aplankysime visus didžiuosius Londono muziejus. Tuomet ji pirmą kartą ir požeminiu traukiniu važiuos. Mergina, kuri niekaip neprisimena kurią skalbimo programą nustatyti, jei skalbi apatinius, visą kelią kartojo datas ir pavadinimus, kuriuos matė muziejuj. Prieš kelionę namo, mes ėjome gerti kavos. Be pyragaičių ir saldumynų, susitarėme, kad jų atsisakysime visai. Dėl grožio. Tuomet ir pasiūliau jai nueiti vienai už kampo – iki banko ir sugrįžti atgal. Tai ir bus pasitikėjimo ugdymo dalis iš viso tos dienos plano. Ji sutiko. Ir nuėjo. Ir sugrįžo. Ir aš net suabejojau – ar tikrai ji taip bijo viena išeiti į gatvę?

 

84. Reportažas su nuotraukomis

IMG_3355

 

Aišku, kad nežiūrėjau rimtai į tą kvietimą, nes tingėjau krapštytis iš namų. Fotografijos parodos atidarymas paprastą dieną menų koledže. Ir ko ten grūstis, kai taip karšta, juk paroda ne Tate galerijos naujajame korpuse, o kažkokioje bendroje erdvėje, hole.

IMG_3345

Mergina, kuriai pažadėjau ateiti, jau buvo vietoje ir beveik spygaudama rodė į nuotraukas: „Va čia mano paukštis, o čia mano rankos.“ O tos nuotraukos buvo tokios neįprastos, tiesiog kaip brokas. Kažkas tarp šešiamečio ir neregio fotoaparato spaudaliojimų sapalojimų. Priėjo projekto vadovė ir kaip kokiai didžiai gerbiamai meno kritikei aiškino ir aiškino, sakė autorių vardus: „Jie jautėsi trokie laimingi tą dieną, kai kiekvienas fotografavo savo gyvenimo daiktus. Taip taip, jie patys prisipažino“. Rodėsi, kad tai parodos parodijai su vienintele lankytoja nebus galo.

IMG_3358

Ir tada jie pradėjo rinktis. Iškabintų nuotraukų autoriai. Ir buvusio projekto dalyviai. Didžiuliame apskritame kambaryje buvo paruošta kava vienkartiniuose puodeliuose ir į kelias dalis sudalinti keksiukai. O jie rinkosi aplink stalą, pasipuošę seniai nebemadingais, kiek per dideliais, tarsi išaugtais drabužiais, tvarkingai sudėtais plaukais – moterys ir vyrai – šustri ir juokaujantys ir visi vis dar vyrai.

IMG_3374

IMG_3348

IMG_3369

IMG_3365

IMG_3363

 

Gal prieš apžiūrint parodą mums reikėtų nueiti į tualetą? – paklausė projekto vadovė, kai dalyviai pabaigė kuklias vaišes. Ir jie visi pasipylė siusioti.

Toje parodos salėje, apsiginklavę padidinamaisiais stiklais, prieš tai pasilyginę, kurio stipresnis ir galingesnis, jie ėjo nuo nuotraukos prie nuotraukos klegėdami, lalėdami, ramščiuodamiesi, baisiausisi rėkaudami, mat beveik akli ir kurti, vistiek negalėjo suturėti emocijų, matydami savo ir kiekvieno darbus. Ir net neįtarė, kaip garsai jie bendrauja. Ir nė kiek dėl to nepergyveno. O ant sienos dar rodė filmą, apie tai, kaip jie mokėsi fotografuoti. Ir šiandien buvo jų diena. „Ar tu matai tą paukštį? – paklausė manęs mergina, – mums reikėjo atsinešti po daiktą, kuris yra labai svarbus mūsų gyvenime. Tas paukštis visuomet su manim, kai labai bijau, kai labai vieniša ir liūdna. Man jį padovanojo senelis.“

IMG_3370

IMG_3359

Tada supratau, kad tose jų nuotraukose, keistuose natiurmortuose su objektais – visas jų gyvenimas. Piešinys, buvęs darbo leidimas, auksinis laikrodis, kuris „Žinai, koks yra brangus – kainuoja šimtus ir šimtus svarų“, aiškino jie man, nes aš buvau vienintelė prašalaitė parodos lankytoja. Ir jie ėjo prie manęs ir kalbino, nes aš buvau puikiosios jų ausys, nes ir norėjau jomis būti. „Ar gali įsivaizduoti, kad tik prieš keturiasdešimt metų Dagenhamą vadino Londono Eastendu? Nieko čia nebuvo, laukai, o dabar …“ „Nagi, kaip tos dukros vardas? Tos gi, Viktorijos Bekham dukros?“ jie bandė prisiminti, dyvijosi, kodėl visi vaikai tokie nepanašūs tarpusavyje, kažkuri tuoj prisiminė, kad ir jos giminėje pusė vaikų panašūs į mamos giminę, pusė į tėvo…

„Ar tekėtum už manęs? – paklausė vyriškis labai rimtu veidu ir kai jau atsisukau į jį, puolė kvatoti. „Tai aišku, – atsakiau prunkštaudama ir supratau, kad jis vis dar nori būti ir jaučiasi beesąs svajonių jaunikis. Ir tai jam padeda gyventi. O kodėl nesijausti? Juk siela, ji net neįtaria, kiek jai metų, pagaliau jai visai nesvarbu, kad tas jos kompanjonas kūnas gerokai pasidėvėjęs.

O paskui jie ėjo pietų į tą patį kambarį, prie apskritų stalų. Vadovės parnešė maisto, tik ka pagaminto, daugiausiai fish and chips. Taip, jie nevalgė iš krištolinių indų, taip jie gėrė iš vienkartinių puodelių, bet jie visą laiką juokėsi, juokavo ir nei vienas nepapasakojo, kiek ir kokių vaistų geria per dieną. Nepasiskundė, kad šiemet – tai jau tikrai paskutiniai metai ir kad negali sulaukti to laiko, kol Dievulis juos pasiims. Jie visi gyvena savarankiškai, savo namuose ir nekeikia Karalienės, parlamento ir Karbauskio, kad tie blogai valdo šalį. Jie sėdėjo, šimtąjį kartą, kaip pirmą apžiūrinėjo nuotraukas ir džiaugėsi gyvenimu. Jiems viskas o viskas buvo gerai. Ir jie susitarė, kad kitas užsiėmimas – „Šviesa fotografijoje“ būtų labai įdomus ir rudeniop jie visi jame dalyvaus. Jauniausiam projekto dalyviui 78 metai, vyriausiai – 96.

83. Mano birželio Tenerifės

kais

Ir taip aš keliavau vieną šeštadienį, kaip Amelijos iš Monmartro nykštukas. Tik ne per Europos sostines, o kaip veda gelžkelis iš Kauno į Vilnių arba atvirkščiai. Ir ta kelionė rodėsi tokia įdomi: be žodžių ir paaiškinimų, nes mažose tarpustotėse nieko nė nereikia aiškinti, viskas taip paprasta, kad aišku savaime.

O jau tas oro plazdėjimas tarsi jis virtų, nupjautoje birželio pievoje, ant kurios klūpiu Vievyje, geležinkelio stotyje, kur nė vienčvienelaičio žmogaus daugiau, tik aš, nes laukiu traukinio iki Kaišiadorių. Ir nėra jokios sarmatos, tiesiai šalia perono pritūpti ant šviežiai nupjautos pievos, nes tavęs paprasčiausiai niekas nemato ir nestebi.

Ir tada balsas, kaip arkangelo Abraomo, tik truputį su rusišku akcentu – „Traukinis iš Vil(i)niaus atvažoja pri antra perona, pirma kelia…“ – ta pranešimų ištarėja būtent taip ir pasako, žodis žodin ir niekas tuo nesipiktina, nes iš visų, kurie gali piktintis esu aš viena, o man šiandien dzin, kaip ji sako. Nes prieš tai prisiurbta kavos Trakuose, kaimynystėje prie to paties stalelio su vokiečiais – „ja, ja“, kurie kažko ieško keliaudami per Lietuvą sudarytu maršrutu, staiga vadovo pakviesti išsirikiuoja ant laiptelių prieš pilį kitapus ežero ir kažką sudainuoja, tarsi net suskanduoja – „mums nebaisios sniego pūgos, jokie sniego sukūriai“ – girdisi man, nors taigi vasara ir šilta ir viskas šį kartą tuose Trakuose gerai, net automobilių parkavimas kiekvienam kieme nebeerzina. O po Trakų jau tuoj ir Vievis – „Turn left, turn right“, kaip sakė GPS‘o ponia, vesdama per kaži kokius raitytus kelius, nė nepanašius į tuos, kurie turi atvesti į traukinių stotį. Per papieves, tarpužolius, kuriuose beveik pasislėpęs ir tūno stoties namas su vienčvienelaičiu kasos langeliu – daugiau keleivių nebus? O paskui į pievą atsklinda tas traukinio garsas. Laidais. Tarsi jį perduotų nematomi garsiakalbiai, tarsi angelai drėgnomis rankomis trauktų per suvytą vielą… peuuu, peeeuuu… aukštas ir aidus su pasivirpėjimais, tikrai visai įdomu būtų išgirsti patiems: elektrinio traukinio garsą iki tol, kol dar jo nesimato horizonte. Kaip dangaus muzika, atsimušanti į aplaupytus vagonus, ir vibruojanti kažkur pro ausis, nusklindanti tolyn, kad visoms stotims praneštų: “Traukinys važiuoja iš Kauno į Vilnių… traukinys, kurio dar nesimato, jau ateina…“

vievis

„Aš tau mama nupirksiu toną pudros“, – sako vagone berniukas. „O aš, o aš tau mama, nupirksiu toną, toną… rankinukų“ – pažada ir mergaitė, nes tas tėtis, tas niekadėjas, jo, mama, ar taip – jis tai neperka?“ Ir suka mamos veidą į save, o mama svajingai sako: „Nagi pažiūrėkit, koks jis niekadėjas, jis gi mielas minkštas meškutis…“ taip kalbasi šeima vagone.

Ir tas mano keliavimas man brėžėsi kaip kokia žinginė, kaip  galopas, per drauges, per dukras, per tolimesnes drauges ir artimesnes pažįstamas. Tai ko tu tokia nenormali, Lietuva, norisi man kaukti jau lėktuve atgal, kad negaliu pasisotinti, atvažiavus kelioms savaitėms? Ir ar gali užtekti tos valandos ar pusantros kavinėj? Su bičiule, su kuria nesimatei jau dvejus metus. „Dabar renkuosi save po gabaliuką – sako ji,– jau trečią kartą gyvenime. Kai jie pasakė, kad ne karcinoma, supratau, kad gyvensiu, bet buvau subyrėjusi į tūkstantį skeveldrų“. „Aš tiesiog lauksiu stebuklo, – sako kita bičiulė, – nors prieš gyvenimo pabaigą tikiuosi jį susitikti“. O trečia draugė nieko nesako, arba ne, ji sako labai daug, pasakoja ir jos aštuoniolika metų negali sutilpti į dvi valandas. Nes jos aštuoniolika spalvotų metų dabar yra kaip juodžiausias dangus. „Neskrisk, – sako pirma arba aštuoniolikta draugė, – su kuo aš eisiu į teatrą?“ „Sugrįžk, mama, sako vaikas, – taigi čia, visi kartu, krūvoj..“  „Tai, kad aš žiemų nekenčiu“, – traukiu laibu balsu ir pati žinau, kad jei jau kartą išsiroviau iš šitos žemės, kaip kokia garšva ar pienė, tai ir išsitraukiau save už pakarpos ir dėl to ne viena aš kalta, tėviškėle, a ne?

Ir tos kelios valandos su grupiokais, jų taip pat per mažai, kad suspėtume visi o visi pasigirti, kokie cool mūsų vaikai, kokius milijonus jie varto, kokie pavykę mūsų visų gyvenimai, kokia graži Italija su visais jos regionais, ir kaip dabar, kitą kartą, mes susitiksim kažkurio iš mūsų užsienio viloje. Ir visi o visi linksime galvom – ja, ja, okey, būtiniausiai, net pafantazuojam, kas kur miegos, bet visi o visi žinom, kad tikrai mes jokioj viloj nesusitiksim. Nes jei susitikimas vyks ilgiau, kaip kelias valandas, mes tiesiog pritrūksim faktų apie savo pavykusius gyvenimus. „Tai kiek anūkų jūs turit?“ – bandys vis tikslintis grupiokas ir tramdys išklydusius iš pokalbio apie tviskančius mūsų gyvenimus lenkišku klausimu: „O co chodzi?“ – apie ką jūs čia?

Taip ir galvojau stabčiodama tarpstotėse tą dieną. Ir tas traukinio kelias suvėrė į vieną visus tuos susitikimus, kurie tilpo ir kartu niekaip netilpo keliose VISIEMS skirtose valandose. Skrisdama virš žemių ir vandenynų galvoju: tai kaip man pasiimti visus tuos, kurių nėra mano kitame pasaulyje, tame, kuris ne Lietuvoje. Kaip išsikirpti juos iš jų gyvenimų ir susikelti į savo naują folderį? Lėktuvas mane išneša iš ano, to kur po dvi valandas laiko dimensijos. Ir aš noriu pamiršti to buvusio laiko skonį. Užsitraukiu užtrauktuką iki pat smakro. Nes gi niekam neįdomu, kas yra po mano oda.

lieptas

83. Mano birželio Tenerifės

 

kais

 

Ir taip aš keliavau vieną šeštadienį, kaip Amelijos iš Monmartro nykštukas. Tik ne per Europos sostines, o kaip veda gelžkelis iš Kauno į Vilnių arba atvirkščiai. Ir ta kelionė rodėsi tokia įdomi: be žodžių ir paaiškinimų, nes mažose tarpustotėse nieko nė nereikia aiškinti, viskas taip paprasta, kad aišku savaime.

O jau tas oro plazdėjimas tarsi jis virtų, nupjautoje birželio pievoje, ant kurios klūpiu Vievyje, geležinkelio stotyje, kur nė vienčvienelaičio žmogaus daugiau, tik aš, nes laukiu traukinio iki Kaišiadorių. Ir nėra jokios sarmatos, tiesiai šalia perono pritūpti ant šviežiai nupjautos pievos, nes tavęs paprasčiausiai niekas nemato ir nestebi.

Ir tada balsas, kaip arkangelo Abraomo, tik truputį su rusišku akcentu – „Traukinis iš Vil(i)niaus atvažoja pri antra perona, pirma kelia…“ – ta pranešimų ištarėja būtent taip ir pasako, žodis žodin ir niekas tuo nesipiktina, nes iš visų, kurie gali piktintis esu aš viena, o man šiandien dzin, kaip ji sako. Nes prieš tai prisiurbta kavos Trakuose, kaimynystėje prie to paties stalelio su vokiečiais – „ja, ja“, kurie kažko ieško keliaudami per Lietuvą sudarytu maršrutu, staiga vadovo pakviesti išsirikiuoja ant laiptelių prieš pilį kitapus ežero ir kažką sudainuoja, tarsi net suskanduoja – „mums nebaisios sniego pūgos, jokie sniego sukūriai“ – girdisi man, nors taigi vasara ir šilta ir viskas šį kartą tuose Trakuose gerai, net automobilių parkavimas kiekvienam kieme nebeerzina. O po Trakų jau tuoj ir Vievis – „Turm left, turn right“, kaip sakė GPS‘o ponia, vesdama per kaži kokius raitytus kelius, nė nepanašius į tuos, kurie turi atvesti į traukinių stotį. Per papieves, tarpužolius, kuriuose beveik pasislėpęs ir tūno stoties namas su vienčvienelaičiu kasos langeliu – daugiau keleivių nebus? O paskui į pievą atsklinda tas traukinio garsas. Laidais. Tarsi jį perduotų nematomi garsiakalbiai, tarsi angelai drėgnomis rankomis trauktų per suvytą vielą… peuuu, peeeuuu… aukštas ir aidus su pasivirpėjimais, tikrai visai įdomu būtų išgirsti patiems: elektrinio traukinio garsą iki tol, kol dar jo nesimato horizonte. Kaip dangaus muzika, atsimušanti į aplaupytus vagonus, ir vibruojanti kažkur pro ausis, nusklindanti tolyn, kad visoms stotims praneštų: “Traukinys važiuoja iš Kauno į Vilnių… traukinys, kurio dar nesimato, jau ateina…“

vievis

„Aš tau mama nupirksiu toną pudros“, – sako vagone berniukas. „O aš, o aš tau mama, nupirksiu toną, toną… rankinukų“ – pažada ir mergaitė, nes tas tėtis, tas niekadėjas, jo, mama, ar taip – jis tai neperka?“ Ir suka mamos veidą į save, o mama svajingai sako: „Nagi pažiūrėkit, koks jis niekadėjas, jis gi mielas minkštas meškutis…“ taip kalbasi šeima vagone.

Ir tas mano keliavimas man brėžėsi kaip kokia žinginė, kaip  galopas, per drauges, per dukras, per tolimesnes drauges ir artimesnes pažįstamas. Tai ko tu tokia nenormali, Lietuva, norisi man kaukti jau lėktuve atgal, kad negaliu pasisotinti, atvažiavus kelioms savaitėms? Ir ar gali užtekti tos valandos ar pusantros kavinėj? Su bičiule, su kuria nesimatei jau dvejus metus. „Dabar renkuosi save po gabaliuką – sako ji,– jau trečią kartą gyvenime. Kai jie pasakė, kad ne karcinoma, supratau, kad gyvensiu, bet buvau subyrėjusi į tūkstantį skeveldrų“. „Aš tiesiog lauksiu stebuklo, – sako kita bičiulė, – nors prieš gyvenimo pabaigą tikiuosi jį susitikti“. O trečia draugė nieko nesako, arba ne, ji sako labai daug, pasakoja ir jos aštuoniolika metų negali sutilpti į dvi valandas. Nes jos aštuoniolika spalvotų metų dabar yra kaip juodžiausias dangus. „Neskrisk, – sako pirma arba aštuoniolikta draugė, – su kuo aš eisiu į teatrą?“ „Sugrįžk, mama, sako vaikas, – taigi čia, visi kartu, krūvoj..“  „Tai, kad aš žiemų nekenčiu“, – traukiu laibu balsu ir pati žinau, kad jei jau kartą išsiroviau iš šitos žemės, kaip kokia garšva ar pienė, tai ir išsitraukiau save už pakarpos ir dėl to ne viena aš kalta, tėviškėle, a ne?

Ir tos kelios valandos su grupiokais, jų taip pat per mažai, kad suspėtume visi o visi pasigirti, kokie cool mūsų vaikai, kokius milijonus jie varto, kokie pavykę mūsų visų gyvenimai, kokia graži Italija su visais jos regionais, ir kaip dabar, kitą kartą, mes susitiksim kažkurio iš mūsų užsienio viloje. Ir visi o visi linksime galvom – ja, ja, okey, būtiniausiai, net pafantazuojam, kas kur miegos, bet visi o visi žinom, kad tikrai mes jokioj viloj nesusitiksim. Nes jei susitikimas vyks ilgiau, kaip kelias valandas, mes tiesiog pritrūksim faktų apie savo pavykusius gyvenimus. „Tai kiek anūkų jūs turit?“ – bandys vis tikslintis grupiokas ir tramdys išklydusius iš pokalbio apie tviskančius mūsų gyvenimus lenkišku klausimu: „O co chodzi?“ – apie ką jūs čia?

Taip ir galvojau stabčiodama tarpstotėse tą dieną. Ir tas traukinio kelias suvėrė į vieną visus tuos susitikimus, kurie tilpo ir kartu niekaip netilpo keliose VISIEMS skirtose valandose. Skrisdama virš žemių ir vandenynų galvoju: tai kaip man pasiimti visus tuos, kurių nėra mano kitame pasaulyje, tame, kuris ne Lietuvoje. Kaip išsikirpti juos iš jų gyvenimų ir susikelti į savo naują folderį? Lėktuvas mane išneša iš ano, to kur po dvi valandas laiko dimensijos. Ir aš noriu pamiršti to buvusio laiko skonį. Užsitraukiu užtrauktuką iki pat smakro. Nes gi niekam neįdomu, kas yra po mano oda.

lieptas

 

82. Mano aukščiausios kategorijos draugė

97A9FD61-4B28-444C-8ABE-F3554DC94516

Galėtų būti kaip aukščiausios kategorijos teisėja – išmintinga ir teisinga. Taip, teisingumas ir draugei ir teisėjai labai svarbus. Arba, kaip bazilika – kuri yra aukščiausia katalikų bažnyčios kategorija, suteikiama griežtus reikalavimus atitinkantiems maldos namams. Arba, kaip dešra, pagaminta iš aukščiausios kokybės mėsos. Blogiausiu atveju ji dar galėtų būti kaip pirmos kategorijos suvirintojas, kuris labai moka viską suvirinti, gerai moka, bet dar ne taip, kaip aukščiausios kategorijos. Arba, kaip pirmos, tai yra A kategorijos valstybės tarnautojas, į kurį žiūrėdamas B kategorijos tarnautojas tik varvina seilę ir tūžta tūžmastį. Ir visą gyvenimą siekia žūt būt gauti tą kategoriją. Juk sutikite, visi norėtumėm draugauti su aukščiausios kategorijos draugais?

Tai va kaip mes pakalbėjom apie drauges. Tiesiog buvo sekmadienis, o sekmadieniais taip nesinori nieko keisti gyvenime, tuo labiau išgirsti, kad ta ar kita jūsų draugė nėra tikra draugė iš tiesų. Nes paprašyta paskolinti daiktą, kuris nėra raktas nuo buto, kuriame sudėti pinigai, garbė ar orumas ar kas nors labai intymaus, o tiesiog buities rakandas, ji net nepaklausė kam jai TO reikia. Ji neužsičiaupdama aiškino, kodėl TO nepaskolins. Ir iš šalies žiūrint – baisiai čia svarbu, kad nepaskolino. Ne, ne baisiai, bet iš draugo, tuo labiau aukščiausios kategorijos, visuomet tikiesi supratimo.

Pajutau savo draugės balse nepelnytos nuoskaudos žvyrą. Dar mes abi pasikalbėjom, kad visuomet, net ir prašydamas ko nors pačios pačiausios draugės jautiesi ne kaip. Nes esi prašytojas. Nes tas, kurio prašoma, gi naudos savo laiką ar savo daiktą, kurio tau prisireikė. O kas šiais laikais nori dovanoti savo laiką? Ar paskolinti daiktą? Sutikite, mintyse visuomet norisi pasiųsti: „Eik tu šikt“, bet tas aukščiausios kategorijos turėjimas tarsi jau kitą akimirką grąžina tave į realybę ir tu atsakai: „Taip taip, žinoma paskolinsiu“, arba „Taip taip, žinoma, parašysiu“.

Vartydamasi ant šiltos žolės sekmadienį, ji padarė išvadą: „Vadinasi, ji nėra mano draugė, nes bet kuri kita man TAI būtų paskolinusi, nes tai niekinga smulkmena.

Ir tuomet aš nutariau padaryti revizją savo draugių lentynoje, nes pilna spinta jų visokių priviso ir pagaliau suteikti joms kategorijas, nes tam atėjo laikas. Tik pravėrusi draugių spintos dureles supratau, kad anglų kalboje labai paprasta, nes kai reikia pasakyti Barbarai angliškai, su kuo ketinu susitikti ir gerti kavos, tai paaiškinu labai paprastai. Sakau: „She is between friend and acquaintance“ – tai yra tarp draugės ir pažįstamos – ir viskas aišku. Arba, sakau, „She is more than acquaintance, but not a friend“. O lietuvių kalboj ir prasideda: bičiulė, pažįstama, pažįstamos kaimynė, labai gera pažįstama, mano pačios kaimynė, draugelė ir pagaliau – geriausia draugė. Viršutinėje lentynoje dvi vietos yra tuščios. Nes per gyvenimą su dviem draugėm aš išsiskyriau. Ir kai prisimenu TĄ savo geriausią draugę, kuri buvo mano gyvenimo orakulas, vedlys, žmogus, pagal kurį pasitikrindavau kiekvieną savo mintį, laiką, pomėgius ir poelgius, pagal kurią lipdžiau savo vertybinius pamatus, man iki šiol sugnybia paširdžius. Aš didžiavausi, kad turiu toookią protingą draugę. O paširdžius man gnybia dėl klaidingų įsitikinimų, ir tikėjimųsi. Nes niekas o niekas daugiau – tik aš pati maniau, kad ji – geriausia mano draugė.

Ji buvo nepaprastai įdomi, šmotą vyresnė moteris, kurios gyvenimas iš šono man atrodė, kaip stebuklas. MAN ji tapo orakulu, man ji buvo gyvenimo taisyklė ir aš ją laikiau savo geriausia drauge. Ir viskas o viskas, ką ji darė puikiai ar akivaizdžiai blogai – viskas man buvo tobula. Tai kas, kad ji su manim praleisdavo daug laiko, tai kas, kad du mano vyrai taisydavo jos lentynas, gręždavo skyles sienose, kabindavo paveikslus ir atlikdavo smulkius darbus jos namuose, tai kas kad šimtus kartų ji mielai važiavo poilsiauti su manim… veltui? Kad buvo pavežta, nuvežta, privežta ten, kur reikia? Na ir kas, juk aš pati labai norėjau jai padėti. Nes aš maniau, kad tik aš viena ir galiu jai padėti. O tokių, kaip aš,  ji turėjo tūkstančius. Na gerai, šimtus. Pavėpusių, nesubrendusių, spuoguotų, geriančių, visaip kaip netobulų, kurioms, kaip ir man ji buvo orakulas. Ir nieko čia ypatingo, kad ji žinojo VISAS mano paslaptis – esamas ir tik dar ketinančias tapti paslaptimis.

Todėl, kai ji nutarė tiesiog išeiti iš mano gyvenimo ir tai atliko, realiai nieko neatsitiko, ji tiesiog nelaikė manęs savo geriausia drauge. Tik to man niekuomet nesakė. O aš kaip paskutinė durnė įsivaizdavau, kad ir aš – ir aš esu geriausia jos draugė. Mes išsiskyrėm super paprastai – tuo metu, kai pagaliau baigėm ginčytis dėl kažkurio jos dukros berno, važiuodamos namo dviračiais, tie ginčai visuomet kilniai buvo vadinami diskusija, kurioje paprastai JOS būdavo paskutinis žodis ir išvada, bet ne tai svarbu – pravažiavom Panemunės pėsčiųjų tiltą, pasižadėję pasiskambinti, o aš net neįtariau, kad tai ir buvo paskutinis mūsų pokalbis. Ar reikia pasakoti, kiek, kokių minčių, ir kiek laiko virė mano galvoje po GERIAUSIOS draugės praradimo?

Tiesą pasakius, po kurio laiko man net palengvėjo, nes nebereikėjo savo gyvenimo lyginti su jos pamatinėmis tiesomis. Tiesą pasakius, kelis kartus, sutikus mane viešuose renginiuose ji mėgino kalbinti ir prieiti, bet aš buvau išdidi. Aš negalėjau jai atleisti išdavystės. Aš negalėjau atleisti sau – trumparegystės. Aš pykau. Ir man dėl to ne gėda. Ir nepradėjau su ja pokalbio. Ir šiandien manau, kad teisingai pykau. Nes mano akimis pati šlykščiausia draugystės rūšis – draugystė iš pragmatiškų paskatų. Arba – dėl patogumo. Daug dabar draugysčių yra pragmatiškos – dažniausiai dėl ausų – dabar ausys – didžiausias deficitas, nes rasti žmogų, kuris nuolat klausytų tavo visų och ir ach – sunkus darbas. Todėl, jei kam nors esate vien didelės ausys – pagaliau nusipirkite kištukus.

Turėjau dar vieną draugę, kuri draugavo su manim kaip su dievu tol, kol dirbau televizijoje. O kai nustojau dirbti televizijoje, tapau durna boba, į kurią ji tiesiog nebegali lygiuotis.

Kai virstelėjau tas savo draugių spintos duris, tiesiog pamačiau, kaip jos visos susigūžė savo lentynose: aiškiausiai mano veidas nieko gero nežadėjo. Rūpestingai išvaliusi dulkes iš tuščių savo BUVUSIŲ dviejų draugių vietų, pagrūmojau likusioms. Manau, jos suprato, kad šiandien ir aš jau galiu išdidžiai ir neperspėjusi pakalbėti paskutinį pokalbį ir daugiau niekuomet nebepaskambinti. Jei tik pajusiu, kad kam nors esu ausys, piniginė, vairuotoja, auklė, skundų rašytoja ar dar kokia kitokia tarnautoja. Manau, kad pasakiau tai joms labai aiškiai.

Beje, Barbara, visuomet pabrėžia, kad aš esu jos draugė. Nes gi negali žmogus kasdien lankyti kito žmogaus, kalbėtis, lįsti į dūšią ir nebūti draugas? Taip, aš žinau visas jos paslaptis. Garantuoju, kad tiek jų nežino net jos artimiausieji. Bet galvodama apie savo kaimynę, su kuria mokiausi anglų kalbos ar galiu pasakyti, kad ji mano draugė? Tai kaip tuomet su tom draugėm yra?

Užsibeldžiau, reikės galvoti iš naujo.