79. Penktadienis. Ta boba mane užkniso.

“.578102BB-286E-439F-AF50-E33BC6691033

Nepasakiau jai to garsiai, nors jau žinau, kaip tai būtų angliškai. O paskui susiturėjau – tai ar gražu taip vadinti moterį? Na ir kas, kad ji man atrodo sveika, puikiai matanti ir girdinti? Užkniso? Ir ką tai reiškia palyginus su terorizmu, absoliučiu nesaugumu ir kitomis pasaulio kiaulystėmis beigi kasdieninėmis avarijomis Via Baltica kelyje? Mane, pavyzdžiui jos taip pat labai užkniso, nors esu už 2000 km nuo Via Baltica kelio. Kartais aš galvoju, kad esu konkreti mazochistė, nes tarsi tyčia, tarsi specialiai neišsijungiu telefone notifications ir net laukiu žinios: “Klaiki avarija, prispausti, žuvę…” “Žiauri avarija…” Nafig man reikia tų žinių? Tas pats su Tisha. Kiekvieną kartą mano visi viduriai pakyla iki gerklugalio, kai tik ji pasiima lapą, kad man ką nors užrašytų. Akiniai ant jos nosies, kaip šampano butelio dugnai, (o-o-o, kaip pasiilgau šampano…). Ji pasilenkia prie savo fotelio iš kairės pusės, ten sudėtos jos spalvinimo knygos, lapai ir hand ctaft žurnalai. Iš dešinės sudėti pieštukai, kokių trylika puodelių vakarykštės, šiandieninės ir dar užvakarykštės kavos. Ji taip nuoširdžiai man nori padėti ištyrinėti Angliją… kodėl tai mane siutina? Iš pradžių buvo net juokinga, kai ji, pasiėmusi lapą, pirmą kartą mane matydama, ėmė rašyti, ką jos manymu būtina pamatyti Londone. Su Gamtos mokslų muziejum viskas gerai, sutinku, buvau jame bele kiek kartų, bet kai 10 numeriu ji užrašė Romfordo turgaus muziejų, supratau, kad su šita moterim man nepasiseks ramiai pasavanoriauti. Kai ji pabaigė sąrašą ir padavė man lapą, mandagiai paklausiau, ar visus tuos objektus ji jau aplankiusi? “Ne, –  atsiduso sunkiai, –visuomet buvau ligota ir mano vaikai ligoti, tai mano svajonė”. Nuplakiau save rykštėmis, už tai, kad esu nepakanti. Mintyse atsiprašiau ir net nusilenkiau jai ir aišku, padėkojau. Bet, kai kitą kartą, vos mums abiems prakalbus apie tikrą anglišką maistą ji vėl pasilenkė prie kairiojo savo fotelio šono, kad pasiimtų lapą, pasidarė silpna. Tame lape ji kuo smulkiausiai surašė visus mato vienetus ir žymiausiaus angliškus patiekalus. Aišku, kad turėjau puikaus laiko, kol rašė. Taip ir išsiskyrėm: aš pažadėjau jai ką nors pasigaminti, nes pasak jos, angliškus maistus pagaminti yra vieni niekai, tai tau ne cepelinai, kur keturiolika žmonių suplukę pluša valandų valandas, kad prisikimštum, o paskui gailėtumeis ir prisiekinėtum, kad tai buvo paskutinis kartas. Tai va, todėl ir apsimelavau, paskutinį kartą ją aplankiusi. Nagi negalėjau pasakyti, kad man tie jos rašymai vienoj vietoj ir kad viską, ką ji rekomendavo, aš aplankiau prieš trejus metus, o tie maistai, man ale taip sau. Na gerai, ne visi. Todėl, kai ji paklausė ar pasinaudojau jos receptais, melas tik ir laukė ant liežuvio galo: “Taip taip, gaminau apple crumble.” Toks visai nieko obuolių dalykas nei pyragas, nei košelė. Tebūnie desertas. “O kas gero atsitiko tavo gyvenime per savaitę?” – paklausiau jos, kad tik daugiau nebekalbėtų apie maistus. Ir tuomet ji, nusiėmusi savo šampano dugnus nuo akių, ėmė pirmiausiai juoktis, o paskui susiturėjusi ir papasakojo, kokią atrakciją visa šeima turėjo antrąją Velykų dieną. “Mes surengėm lenktynes” – vis kiksėjo Tisha. Tokias lenktynes mes rengiame kartas nuo karto, kai pasidaro labai nuobodu gyventi. Mes lenktyniaujam, kas pirmas nukaks iki Asdos. Mano dukra važiuoja autobusu, o mane invalido vežimėlyje stumia vyras. Po tų lenktynių jis vienintelis būna suplukęs, man tai kas – sėdžiu ir raginu: “Greičiau, greičiau…” O dukra, kai įsodinam ją į autobusą, visuomet labai nerimauja, nes ji pamiršta, kur turi išlipti. Daug ką ji pamiršta. Ji pamiršta viską, net nueiti į tualetą, bet mes jau išmokome su jos atmintim tvarkytis. Be to, visi vairuotojai mus pažįsta, jie ją perspėja, kada išlipti, o kai važiuoja pro mus, papypina, mojuoja, mus palaiko. Man net atrodo, kad jie lėčiau ją veža, kad tik mes laimėtumėm tas lenktynes. Nes tuomet Asdos kavinėje ji mums perka kavą. “

Išėjusi iš Tishos ir atsisėdusi į mašiną, nusistačiau telefone kelią į Asdą. Ir kai jau iki jos nuvažiavau, kai pamačiau, kad kelias suka į kalniuką ir nuo jo, nusipirkau kavinėje kavos. Ir jaučiausi taip, tarsi aš pati būčiau laimėjusi tas vargšių žiurkių lenktynes. Sėdėjau suplukusi, visa apsiprakaitavusi, bet labai patenkinta…

Tą patį penktadienį buvau sau pažadėjusi pasveikinti Sheilą su 86-uoju gimtadieniu. Tai aišku, kad man buvo žiauriai malonu, kai ji nustebo pamačiusi mane, nes paprastai ją aplankau trečiadieniais. Tai aišku, kad ji buvo laiminga, gavusi gėlių, carrot cake ir šokoladą. Tai aišku, dėl ko mano penktadienis tapo toks fainas – nes man pavyko siurprizas. Kai jau pamerkiau tas gėles, ji paprašė vazą pastatyti prieškambaryje. Kur viskas matosi pro langus iš lauko. Porčiuj. “Supranti, ten dideli langai ir man atrodo, kad mano mamytė bus labai patenkinta, kai iš debesų matys tas gėles, ji bus rami, kad manęs nepamiršo per gimtadienį…”

78. Apie kapus, Mažylį, ir nuostabią lietuvių savybę – gebėjimą džiaugtis lygiai pusę dienos.

IMG_1942

Tai va. Pakeičiau vandenį tulpėms ir narcizams. Sutvarkiau dvi spintos lentynas. Tiesiog racionaliai sudėjau daiktus, kurie šiaip jau turi turėti atskirą spintelę, bet gyvens ir lentynoj – tarkim: keli labai vertingi lašai antistatiko. Plaukų dažų svarstyklės, naujos pastos pakuotė. Visi jie skirtingo aukščio ir formos, todėl aš negaliu jų surikiuoti, kaip kareivių, pagal ūgį. O norėčiau. Nes labai mėgstu, kai viskas yra surikiuota. Ir tuomet, nepatikėjau pati, o buvo po 7 dešimt iš ryto, išėjau pasivaikščioti. Visai už kelių kampų yra senutėlės net nuo 18… kažkelintųjų kapinės, susivartę, pašalo iškilotais paminklais, užžėlusiais užrašais, bet vos už vartų stoja tokia ramybė ir nebaimė, kad nebaimė čia ir gventi. Kol kas dar nėra šilta, bet puikią vietelę palei tvorą jau užsiėmęs vienas šio hostelio svečias. Paskui jų atsiras daugiau. Kartą mačiau, kaip atsisėdęs tiesiai ant kapo atitvaro, apsikabinęs paminklą balsu verkė lenkas, kaip koks laidotuvių raudotojas. Didelis ir pilvotas, jis repavo ir repavo, pats klausdamas ir pats atsakydamas ir aiškiai buvo suprasti kalba ir žodžiai, ant pečių užsimetęs pleduką, kaip koks iš vandens ištrauktas pabėgėlis.

O va šiandien kapinėse vaikščiojo savivaldybės tvarkytojai ir rankiojo tai, ką paliko vietiniai benamiai. Tikrai – ramiai išgerti ir pagalvoti apie amžinybę kapinėse įmanoma. Čia ypač pasimato, kad mūsų galvojimas, kad tu esi kam nors reikalingas, svarbus ir tave širdy nešiosis ir lankys kapuose kartų kartos – yra absoliutus bullshit. Tik čia ir dabar: „How are you?“ – klausia darbininkas, keldamas šiukšlę, ne todėl, kad gavoja, kad aš tokį ankstyvą rytmetį nespėjus į kapą sulįsti vaiduoklė, o todėl, kad taip mandagu. „Not too bad“ – ir jam sekasi neblogai. Ir tie du sakiniai, tie bereikšmiai paklausimai: “Kaip jūs šiandien?“ – yra skirti per akimirką sunaikinti žmoguje agresiją ir blogus ketinimus, nes jei tavęs klausia, kaip tu šiandien, tai aišku, kad tiesiog nepatogu po tokio klausimo imti juos ir iššaudyti arba pavogti visai neblogą jų automobilį.

Tai va, tokia taika ir ramybė, toks susitaikymas ir priėmimas atsiranda tuose kapuose, kad net nesinori skaityti, kaip Bumblauskas abejoja Mažyliu. Ir to pasipūtimo, lygiai kiek išsipūtimo, tegu ir būsiu nemandagi, nes yra šalių, kur žmonės neskirstomi nei pagal spalvą, nei pagal kitus kūno požymius, kad man net sunku suvokti, kad tas fainas bratūcha Bumblauskas, kuris toks putiovas, paprastas, intelektualus, būtent taip jis save pozicionavo iki šiol – savas – yra taip pritvinkęs. Žiauru. Ir kas tas Mažylis? O tas Mažylis yra mano tetos draugės Julijos, (abi sau vaikšto dievo soduose jau seniai) – profesoriaus Prano Mažylio, kuris yra toks nusipelnęs Lietuvai, kad net gėda būtų priminti, marčios sūnus. Taip išeina, taigi to paties garsiojo Mažylio anūkas. Ir užaugęs jis anos Lietuvos vertybių Kauno centre, pilkame smetoniškame nuosavame name ir yra ne iš Pirdūniškių kaimo trobos, sulindusios į žemę, bei per didžiulius spraudulius į miestą įsispraudęs tipas. Kuklus ir daug pasiekęs žmogus. Tik apie tai pamiršo paraportuoti Bumblauskui. Ir kas paradoksaliausia apskritai šioje istorijoje, kuri seka tuoj pat po užkastos merginos, šuns suėsto kūdikio, kažkelinto užtvatinto vaiko, iššaudytos šeimos ir tarammmm – Nepriklausomybė. Be kraujo, kulkų, žaizdų, bet labai šlykščiai. Su visu du milijoniniu nepatiklumu, pavydu. Rado? Valioooo, bet pala pala… Aha…

Tai va, vakar buvau Guy‘s ligoninėje nedideliam chirurginam veiksmui. Pasijutau tokia svarbi ir įdomi kiekvienam čia dirbančiam žmogui, pradedant nuo to, kuris man UŽ DYKĄ atnešė tamprias kojines, apsaugančias nuo trombų, kurias tokias pačias LT rekia pirkti ir mokėti 30 eurų. Kuris atnešė ir parodė, kaip paprastai jas užsitraukti ant kojos, kuris padavė slippers, vienkartines kojines vakščioti ir buvo toks laimingas, galėdamas man viską papasakoti, kad man net buvo nepatogu, nes aš taip nepapratus. Taip aptarnaujamas LT gali būti tik privačioj klinikoj, už savus pinigus. Ir visas staff operacinėj, ėjo prie manęs ir ir pasakojo: „AŠ esu Jonas, aš laikysiu jūsų galvą“, „Aš esu Petras, aš laikysiu jūsų ranką“, „Aš esu Zigmas, va dabar čia patepsiu ir labai atsiprašau, bet įdursiu“ – o aš stovėjau ir gėdinausi, kad tiek žmonių ir jie tokie faini, mandagūs ir UŽ DYKĄ.

Ir palatoj šalia visą laiką buvo seselinas iš Filipinų, kuris pasakojo apie savo šalį ir kaip jos jau pasiilgo, ir klausė apie mano ir juokėsi, ir buvo taip faina gulėti, su juo kalbėti ir nejausti, kad jis tai daro išmokęs, bet daro, o ne nulupa antklodę nuo senyvos močiutės po insulto, – mano draugė LT pasakojo. Suduria vaistus ir nieko nepasakius išeina durti dar dvidešimčiai ligonių, nes tiek jų turi, nes dirba „ant dviejų etatų“, jei nori pirkti duonos su sviestu. Ir gali lietuviai kalbėti, ką tik nori, kad Anglijoje gydo paracetamoliu. Absoliuti nesąmonė. Jei tik moki susikalbėti, jie gydo taip, kaip dar toli sovietinio lagerio šalyse. Ir kyšių neima. Ta slaugytoja, kuri man atnešė kavos ir pasidomėjo iš kur aš, buvo iš Nigerijos. Ji pasiteiravo, ar aš kada nors buvau Nigerijoj? Ar aš norėčiau su ja ten nuvažiuoti? Apsikabinę atsisveikindamos, mes sutarėm, kad ji nepamirš kai jau važiuos, pasiimti ir mane kartu. Taigi vaikštau dar ir šiandien apsvagus nuo dėmesio, džiaugiuosi ne tik gydymo sistema, kuri be abejo turi trūkumų, bet ir Nepriklausomybės aktu. Kurį rado. Be jokios abejonės didis, nors ir kuklus žmogus.

77.O Jėzau, kokie narcizai

 

IMG_1861

Tai va tada ir prisiminiau, kai tik nusipirkau tą puokštelę narcizų, už 95 piškes arba kapeikas arba centus – kaip tik kas norite, tada ir prisiminiau, kad mano mamos mėgstamiausi – visiškai ne tokie – ne geltoni, geltoni, geltonais viduriukais, o baltut baltutėliai, su ryškiu, kaip trynys viduriuku, apkantuotu plonyte, oranžiška juostele. Ji paprastai gaudavo tų narcizų pavasarį, per savo vardo dieną, gegužę, ir kvėpdama ir kvėpdama jų karstelną aromatą, kaži apie ką ji galvodavo?

Kam įdomu, kad Londone jau seniausiai žydi narcizai – jų pilnos gatvės, pašaliai, kelkraščiai, tarpukeliai, žydi ir geltonuoja, tikriausiai kažkas jų tyčia prisodino kažkada, nes gi jie auga ir dauginasi iš svogūnėlių? Kai nuošalioj pakelėj sustojusi prisilupau jų pilnom saujom, skubėdama, kad kas nepamatytų, pusę nunešusi Barbarai tuoj ir sulaukiau klausimo: “Iš kur gavai?” Kaip jautė, rupūžė. Sakau – pakelėj prisiskyniau. “O tai legalu?” Sakau – nežinau, nes prie jų nebuvo lentėlės – “Skinti draudžiama”.  Ji visuomet klausia, ar legalu. Ji juokiasi, ir jai juokinga, nes pati niekuomet neišdrįstų to daryti. Ji tik murmteli: “Pavydžiu, tu labai drąsi…” Dauguma jų gyvena pagal nuostatą – tai legalu, ar ne? Ir niekas o niekas jų nesugundytų pažeisti įstatymo… Daugumos.

Narcizai iš parduotuvės, niekaip nekvepėjo, na, bent tikrai ne karstelnai, greičiau salsvai muiliškai. Ir kaži kodėl tada iš karto prisiminiau ir Kauno sekciją, kuri kaip koks monstras milžinas nuostabiai madinga ir naujoviška, visokiais aštriais, paauksuotais  kanteliais, stovėjo tarsi išsižergusi geriausiame kambaryje – salione, palei sieną, mano mamos namuose ir tarsi grasino: nieko nepraleisiu, čia tik mano teritorija. O ta monstriška sekcija, gauta palei didžiausią blatą, nes iki tol buvo galima įsigyti tik lakuotą dalyką – su kokiom šešiom durim – tokią nei spintą, nei lentyną, ne kaži kokį, bet naujovišką daiktą. “Jonavos gamybos?” – klausdavo pažįstami – “Jonavos” – atsakydavo mano mama, visai nesididžiuodama. O dar prieš lakuotom durim gražuolę, galėjai turėti etažerę. Ir Dieve, Dieve, kodėl mama ją sukapojo kieme ir padarė iš jos ir senovinės spintos laužą? Šiandien tai būtų pats gražiausias mano baldas. Tik labai lievai vadinasi – Etažerė.

Toje Kauno sekcijoje, kas kartą darant stiklines dureles, drebėjo krištoliniai mano tetos stikliukai. Kokių šešių rūšių ir formų. Ir negali pasakyti, kad negražūs. Daug kur ir dabar matau tas pačias formas, net prabangiuose rūmuose: vieni stypsojo ant ilgos laibos kojelės ir kaskart grasinosi sudušti. Trapi kojelė mėgo būti statoma labai atsargiai. Kiti –kaip kubiliukai – iš jų jos ragaudavo likerį… saldų ir lipšnų – “Laponia” – o jau tokio skanumo bananinio, tai daugiau niekur gyvenime nesu ragavusi, tik nuo vaišių stalo, likučius, kai mama pro duris išlydėdavo svečius, tai buvo kelios trumpos akimirkos Laponijai, dar skanesnei dėl to, kad negalima.

O šalia krištolinių, naujamadiškų, stovėjo žalias serviziukas – grafinas ir šešios aukstu apkantuotos taurelės. Šalia jo – sidabrinė mamos taurė, kaip koks alaus bokalas – iš kažkurios kelionės ir vorų pinklėm apipinta medvilnės šakelė iš kažkurios broliškos tarybinės respublikos. Gal Kirgizijos. Kur augina medvilnę? Stovėjau su tais narcizais, prekybos centro aikštelės pakrašty ir mėginau susitarti su  prisiminimais, bet jie lindo ir lindo netikėtais pavidalais – ta nesąmoninga makrame iš virvių, kažkokia gal pelėda, baisut baisutėlė, ant tualeto durų, kurią mama gavo dovanų. Ir tos izoplenu apkaltos lauko durys iš lauko ir iš vidaus, primaigytos mažai pastebimose vietose mano nagų žymėmis. Ir iš kažkokių dirbtinos odos rėžių nupintas grindų takelis. Kokie baisūs daiktai, kas, koks monstras juos sugalvodavo?

Kai jau pamerkiau savo narcizus į vazelę, tai tuomet ir toptelėjo sukalbėti Amžiną atilsį, už visas mano moteris, kurios pirko, gyveno ir didžiavosi savo daiktais, kaip ir už tuos, kas vakar visai netikėtai iškeliavo į dausas, tiesiai nuo Vestminsterio tilto.

EE2C5AAF-13DB-4512-ACCE-B5F2AC8F2D0A

 

76. Dideli mažų žmonių dalykai. Arba batų rojus ir visoki kitoki niekeliai

041A49DE-636F-4D38-9A29-1856A2D0393C

Sugalvojau tą pavadinimą, kai pro šalį kaukdama lėkė gaisrinė mašina, kai jaučiausi puikiai aplankiusi Sali.

Beveik 90 metų moteris vilkėjo „jūros bangos“ spalvos megztuką, baltą bliuzelę ir juodą sijoną – pieštuką. Jos plaukai buvo pakišti po tinkleliu, mat neseniai sudėti standžiom garbanom, todėl šukuosena turėtų išsilaikyti iki kitos savaitės ketvirtadienio, kai atvažiavusi mirusio draugo dukra, vešis ją apsipirkti. Netoli, tik į Tesco. Mes kalbėjomės apie nieką, mačiau ją pirmą kartą. Ir tik kai slaugytoja atnešė indelį su 4 tabletėmis, Sali susiraukė. „Aš tiesiog nekenčiu tų tablečių, nuo jų norisi miego ir labai skauda pilvą. Kai ji išeis, aš jas išmesiu, gerai, kad atėjote, tai ji nestovės ir įsakmiai nelieps jų išgerti“. „Ar dėl tų skausmų kreipėtės į šeimos gydytoją?“ „Taip, jie visi, tie gydytojai klauso, bet negirdi, jie linkčioja galva, vaidina išmintingus ir sako: „Taip, taip, suprantu, taip, aišku, jums depresija“ – ir tik tiek. „Ar tai teisinga, kad esu priversta eiti tris kartus į tualetą, nes nuolat skauda pilvą? Man taip sunku lipti laiptais…“ Ji užsiima veidą rankomis ir ima kūkčioti. „Man taip atsibodo ta negalia, pažiūrėkit, sijonas kabo, kaip ant šluotos. Ir tai vis nuo tų tablečių“. Pamatau, kad tikrai, jos sijonas žiauriai per didelis ir visa ji plona, kaip stagaras. Pažadėjusi, kad ateisiu dar kartą pasikalbėti, neriu pro duris. Kokia laimė, galvoju, kad man nereikia tris kartus per dieną į tualetą, kažin, kaip būtų, tikriausiai ir aš jausčiau tą neteisybę. Ir būčiau labai nelaiminga. O dabar – mane jaudina oro užterštumas, čigonų gyvenimas ir mirtis, 27 nepriklausomybės metai ir patyčios. Kokie niekai, palyginus su tuo, kad turi  tokiomis plonomis kojelėmis tris kartus ropštis į antrąjį namo aukštą, vien tam, kad palinksmintum unitazą…

IMG_1771

Julia. Man tikrai ji pasirodė panaši į Julia Roberts. Mąslaus žvilgsnio, kiek pablukusių akių. Tikra Julia Roberts. Senatvėje. Pirmiausiai ji paklausia, ar aš žinanti, kiek jai metų? „Ne, –sakau, – aš nežinanti. „Šimtas“, kaip rimbu kerta laiminga, tikėdamasi, kad gali mane nustebinti. „Tikrai, o atrodote, kaip 70 – ies. Nepatikėčiau“ – maivausi, bet man patinka, kad galiu apsimesti, nes jai dėl to labai linksma. Net kasdieninis laikraštis nukrenta ant žemės ir ji nepuola jo kelti. „Tik 70? Kaip galėjote tuo patikėti“ – matau, kaip ji kikena prisidengusi burną ranka, nes jai pavyko mane nustebinti… Antras svarbiausias punktas jos šimtamečiame gyvenime – Karalienės nuotrauka ant nuotraukų stalelio. „Matei?“ „Mačiau“ – sakau jau trečią kartą, nes trečią kartą ją lankau, kaip ir tai, kad ji atrodo vos vos septyniasdešimties. „Kai atšils, galėsiu išeiti į sodą“ – tikisi ji. „Julia, gal tu nori man papasakoti apie savo jaunystę?“ „Norėčiau, – sako ji, – bet nieko nebeprisimenu.  Tik karą. Sunkus buvo laikas. Aš dirbau ligoninėje. Sudarydavau pacientams meniu. Žinai, mokėjau taip sudaryti, kad nei vienas maisto kąsnis nebūtų išmestas.“ Po perkūnais, galvoju, kokie Matuko žudikai, svarstymai – kalta ar nekalta ta mergina, kuri įmetė savo vaiką į šulinį, kokios nesąmonės palyginti su tuo, kad ji mokėjo taupyti maistą.

IMG_1774

Kristis. Jo batų taisykloje ir raktų darykloje visuomet eilė. Tiek ir tos taisyklos – gal metras ant metro, bet labai patogioje vietoje. Šalia traukinių stoties ir priešais prekybcentrį. Tuos dvejus sportbačius, kurių abiejų suplyšo pats priekis, pati matomiausia – nykščio vieta, jau ketinau šveist lauk, nes amen, rankom neužsiūsi. Tuomet ir atradau Kristį. Kuris taiso batus jau keturiasdešimt metų. Jis moka diriguoti iš už savo prekystalio taip meniškai, kaip koks tikro orkestro dirigentas. Rankos mostu pastebėti kiekvieną stojusį prie jo būdikės žmogų, moka parodyti, kad taip, jis atsimena kiekvieną klišių ir jo batus taipogi. Į Angliją tėvai atvažiavo nusigyvenę dėl kelis kartus užklupusio pinigų nuvertėjimo. Tuomet jie suprato, kad išgyventi gali tik būdamas pats sau ponas. „Pagalvojau, kad nenoriu didelio verslo, dar pagalvojau, kad žmonės visuomet avės batus ir pametinės raktus“. Taip atsirado jo mažas biznis, kuris yra ir socialinis gyvenimas tuo pačiu. Nes su kiekvienu jis pasilabina, kažką pasikužda. Pamostaguoja rankomis. „Per tiek metų jie tapo gerais mano pažįstamais –  nunešioja batus ir ateina taisyti, jie sako, kad be manęs sunkiai išsiverstų“ – giriasi Kristis. Mes imame skaičiuoti, kiek batų porų jis pataisė per tuos keturiasdešimt metų? „Tai jei per dieną pataisau 50 batų, per savaitę – 250“… – pasiima skaičiavimo mašinėlę ir tarškina: „Tai per keturiasdešimt metų išeina 1500 000“. Man kažkodėl labai didelis tai atrodo skaičius, kaip ir 50 batų per dieną. Bet negi stovėsiu ir skaičiuosiu. Pamatęs mano sportbačius, jis tuoj pat sugalvoja, kaip juos galima sutvarkyti. „Nemeskit, dar gerokai pasitarnaus“ – sako Kristis, o mane apima toks pavydas, kad darbštus batsiuvys, pažįstantis gyvenima iš nudėvėtų pakulnių ir puspadžių, jaučiasi, o ir yra toks reikalingas. Ir dar – kai vakare jau pabaigia dienos normas, pagroja gitara. O iš ryto vėl diriguoja eilutei prie jo kamarėlės. Ir jokie ten brexitai, parazitai, kainos, infliacija ir eilės pas daktarą jo visiškai nejaudina. Dideli mažų žmonelių gyvenimai.

IMG_1689

75. Apie pasitkėjimo jausmą ir kitus keistus jausmus. Arba – kiaušiniai, laisvė ir mirties absurdas

img_1368

Kaži kodėl noriu pradėti nuo kiaušinių. Didelių dideliausių, dvitrynių. Mano babcė vaikystėje labai džiaugdavosi radusi dvitrynį kiaušinį ir jis būdavo retenybė. Iškilmingai mušdama jį į chrustų tešlą ji sakydavo, kad višta labai gerai jautėsi, sočiai lesė, todėl jai pavyko padvigubinti savo normą. O kas žino tikrą tiesą? Manau, niekas, tad tebūnie babciškoji.

img_1255

Tie dvitryniai, kuriuos pirkau visai netoli Maidstono miesto už Londono, pakeliui prie jūros – gyveno galiniame tvarto kambarėlyje, kuris iš lauko nė kiek nepriminė tvarto, nes buvo nesuklypęs, ne kiaurom sienom ir nesmirdėjo. Tvartas iš mano vaikystės matymų buvo būtent toks – kreivom, gerokai papuvusiom, kai kur palopytom, nuo saulės išpilkusiom sienom, bespalvėm, nepatrauklus. O šitas buvo tvarkingai apkaltas lentelėmis, visas naujas, kaip nauja kapeika, o priėjimas prie jo buvo asfaltuotas. Tereikėjo atsikelti vartus, pasukti pro pirmas duris, ir pereiti patalpą, kurioje gardeliuose ramiausiai sau gyveno išgelbėtos ožkos. „Ta anglė fermerė priglaudžia visas ožkas, kurios nebeduoda pieno ir nebegali turėti ožiukų“, – paaiškino bičiuliai, kurie ir parodė stebuklingų kiaušinių fermą. Žodžiu, už nusenusių ožkų prieglaudos ir yra kiaušinių kambarys. Nieko tokio ypatingo jame nėra, tik trijų skirtigų dydžių ir kainų kiaušinių padėklai, dėžutės jiems susidėti, gumelės tas dėžutes perrišti, maišiukai toms dėželėms susikrauti, sąsiuvinis, kuriame turi užrašyti kiek ir kokio dydžio kiaušinių pirkai ir pagaliau – pinigų dėželė. Jokios kontrolės.

61e1d146-d3a6-4b57-9932-dc625285240c    img_1043   img_1045  f9628456-ecef-4b16-98e8-69b8e183274d  img_1044

Jokios piktos tetos: „Nagi ėgi, parodom, kiek kiaušinukų pasiėmėm. A padėjot pinigėlius?“. Ji būtent taip ir pasakytų ir būtinai mažybine forma, kas mane tuoj pat ir papjautų arba suerzintų. Ir kas čia tokio neįprasto tokioje kiaušinių pardavinėjimo manieroje? Ir kas čia taip stebuklingo, kad reikia aprašinėti viską taip smulkiai? Man ir pačiai įdomus tas visiško pasitikėjimo jausmas. Jis verčia demonstratyviai dėti pinigus į dėžutę, jis verčia pademonstruoti savo sąžiningumą, kaži ar jie tikrai matė? Tas pasitikėjimas, nors turėtų būti kasdienė būsena, verčia jaustis nepatogiai. Ir aš nežinau kodėl.

Ir aš linkusi pasitikėti. Mane nesunku apgauti, jei ką nors sakai rimtu tonu. Ir tik tuomet, kai iš manęs jau juokiasi, nes aš viską priėmiau už gryną monetą, pasižadu sau viską atidžiai svarstyti ir sverti, ir po valandos galiu vėl pasimauti, nes paprasčiausiai man patinka tikėti žmonėmis. Gal man taip lengviau gyventi?

Gaunu aną dieną elektronį laišką, kuriame sakoma, kad platforma WordPress, kurioje susikūriau blogą, man atsiuntė pirmąją išmoką. O kad apsidžiaugiau, o kad ėmiau didžiuotis, o jau laimės ir pasakojimo visiems, kas tik turi ausis ir gali klausytis, ir dar nėra visiškai kurčias: „Nu, matai, pasirodo galima užsidirbti rašymu“.

img_1638

img_1635

Tai gerai, kad šalia manęs yra blaiviai mąstančių žmonių, kurie taip iš karto nepatiki tokiais laiškais. „Tai kodėl, – man sako, – tas laiškas parašytas pusiau rusiškai, pusiau angliškai? Kodėl duomenis reikia siųsti kaži kokiu nepatikimu adresu – mysmigava1979? „Kas, – man sako, – WordPresse galėtų tokį durną adresą su gimimo data susigalvoti?“ Ir kai pagaliau internete pasitikrinu tą adresą, vis dar šventai manydama, kad puikiu darbu užsidirbau savo pirmąją išmoką, kai paaiškėja, kad seniausiai jis yra uždarytas už WordPresso taisyklių pažeidinėjimą, mane užlieja pasipiktinimo purslai ir bejėgystė, kuri kada nors – šventai tikiu išaugins nepasitikėjimo aplinkiniais jausmą. Bet aš to visai nenoriu. Aš ir toliau noriu tikėti, kad pažįstama sudalyvavo konkurse, atsakė į visus klausimus, kaip aš kažkada Teisingumo ministerijoje, kai ieškojausi darbo. Tuomet nepatikėjau, kai iš vakaro paskambinusi viena pažįstama patarė net nesivarginti ir visai neįsitempti dėl to konkurso, nes jau nuspręsta, kad pareigas gaus vaikinas, atėjęs iš kitos ministerijos… ir akurat, taip ir įvyko. Ir jis atsipūtęs, ir pirmas parašė visus testus. Ir komisija man atsakė: „Apgailestaujame, bet jūs, ponia Daiva, buvote antra…“ Aš nuo to laiko daugiau nebedalyvauju nei vienam konkurse. Ir tai yra pirmas dalykas, kuo visai nepasitikiu gyvenime. Bet žmonėmis dar labai norėčiau tikėti. Noriu tikėti, kad pažįstama už apynaujį automobilį mokėjo šunio pinigus, nes babytė, kuri jį pardavė, laikė jį prie namų jau seniai, jau seniai juo nesinaudojo, tik šeštadieniais nubraukdavo dulkes ir nesitikėjo iš jo uždirbti pinigų. Va dėl to jai taip pasisekė. Man niekaip nepasiseka surasti tokių babyčių. Kaip ir pigių Ryainair‘o bilietų. Visi mano pažįstami skraido už 9.99 eurus. Mažiau, kaip 50 nesu mokėjusi gyvenime, nors skraidau mažiausiai 5 kartus per metus.

Tai va, tas pasitikėjimo jausmas. Šiandien aš jį išgyvenu. O mano draugė, kuri dabar VIENA slidinėja kalnuose, išgyvena būties pilnatvės jausmą. Nuostabaus susitikimo su savimi laiką. Savaitę, kai gali būti ir esi su savimi ir kalnais, ir sriubos dubeniu per vakarienę, ir su knyga jau lovoje. Ji, pasinėrusi į kiekvieną būties akimirką, negali atsidžiaugti, kad jai niekas nenurodinėja…

O kita draugė išgyvena visisšką absurdo dramą. Užstrigęs prie mirties slenksčio, vis dar gyvas, jos artimas žmogus. Ir visiškai aišku, kad šitam pasaulyje jo nebėra, bet palatos lovoje guli kūnas, nes kažkuris organas tiesiog neišnaudojo jam skirtų Dievo valandų ir vis dar nori dirbti. Ir tarytum reikia dėti visas pastangas, kad tą kūną prikeltum, tačiau VISI supranta, kad dabar numirti jam būtų nepalyginamai geriau. Nes niekuomet tas kūnas nebebus tuo žmogum, kuris dar prieš savaitę šeimai iškepė bulvinius blynus…

Ir ką su jais daryti – su jausmais? Slapta manau, kad gamtoje, arba realiame gyvenime jie neegzistuoja, jie gyvena tik mūsų galvoje, nes visi jie mūsų fantazijos vaisius, juos visus mes susikuriam patys. Ir po to išgyvenam – džiaugdamiesi arba kentėdami.

74. Visa perkūnerija vyksta tyloje. M. Skorsezė “Silence”

img_1252

Tai va, dabar ir galvoju, kokia ta Valentino diena būdavo Kaune? Kokia kokia – apsėstas  stalas, nežinau ar visi suvažiavę iš papratimo ar iš noro? Pyragas – širdis, dovanėlės.  Visuomet viską darydavau per jėgą, nes taip reikia, nes privalėdavau būti pavyzdys. Augantiems vaikams. Kaip nepamiršti artimųjų. Kaip juos mylėti. Nes jie – numero uno tavo gyvenime. Negaliu prisiminti, kas man tai buvo įkalęs į galvą? Negi būčiau pati susigalvojusi? Kada galvoje atsirado ta idee fixe  – sukurti kaži kokią mistinę artimųjų imperiją? Gal vaikystėje? Kai buvau vienas, trijų moterų auginamas vaikas? Ta keista moteriška šeima visiškai neįsipaišė į darbininkišką mūsų daugiabučio gyvenimą, kur vaikai sulaukdavo po darbo dažniausiai parsvyruojančio tėvo, o motinos – su sietkom abiejose rankose. Būtent sietkom, nes kitaip to darinio su akutėm nepavadinsi. Ir čia tikrai nereikia lietuvinti.

Mano mama – didelio fabriko planavimo skyriaus viršininkė – grįždavo namo nešina lakiniu portfeliuku su dokumentais, kurį ji parsivežė iš demokratinės Vokietijos. Mamos sesuo Irka – darbininkiškos valgyklos vedėja, pareidavo ratuota žiedais ant visų pirštų, o babcė išeidavo džiauti skalbinių su peruku ant galvos. Nes jei negali nueiti susidėti „šalto“, – buvo toks plaukų sudėjimo būdas kirpykloj, tai reikia užsimauti peruką. Galva visuomet turi atrodyti idealiai.

Ir va tokia mano šeima buvo vienintelė per visus 36 butus. Iš mūsų šeimos pagėrę darbininkai pasišaipydavo atvirai, o blaivūs pagarbiai sveikindavosi su babce. Ir tas tik mūsų keturių kolektyvėlis, šiaudo sienom nuo patyčių, tikriausiai man įkalė mintį – gentis turi būti stipri, vieninga, su giliom tradicijom. Ir niekam neįdomu, kad tu nenori daryti šventės. Ji turi įvykti. Galinga, pavyzdinė, su giliom mintim, palinkėjimais, kalbėjimusi, o ne valgymu prie stalo, na truputį ir valgymu, gerai. Šventės pirmiausiai buvo mano asmeninis pavyzdys. Nes žygiais, o ne žodžiais…

Iš pradžių mane apimdavo panika, baisinis nenoras – o Dieve, artėja: Valentino diena, Kalėdos, Velykos ir t.t. Galvoje tarpinė būsena tarp to, kad reikia ir kaip labai nenoriu. Nenoriu ruoštis, puošti, pirkti ir pakuoti, dengti stalą, po to tvarkyti indus. Niekada nenorėjau, nors visos šventės mano motinos namuose buvo šiltos ir aš jų labai laukdavau. Nes ne aš būdavau už jas atsakinga.

Piktindamasi, kad kada po perkūnais ateis ta diena, kai man nebereikės viso to daryti, pakeldavau save už čiuprynos ir pirmiausiai išsivalydavau spinteles. Tuomet man užsinorėdavo muzikos ir skambant Sade aš išsibrūžindavau visus seniai apleistus kampus. O paskui užsimaišydavau tešlą. Parūkydavau į tarpus ir rūkydama prigalvodavau, ką pasakysiu prie stalo. Kažkodėl dūmindavau pakėlusi galvą į dangų ir dangus man kaip mat imdavo siųsti mintis. Kokia bus ta kalba. Nes ji turi būti įsimintina. Ko linkėsiu. Taip, mintyse susitaikiusi su negalėjimu išvengti šventės, aš jai baigdavau ruoštis jau visai džiaugmingai. O vakare, kai imdavo temti, su vaikais puošdavom namus. Ir net kai primityviai apvesdavom holo palubę šviečiančiom lempelėm, kai prikabinėdavom dekoracijų, pasidarydavo visai šilta. Gal nuo tų lempelių, ar nuo to kad jas paramstėm tokiom vinim, kokias radom, kad vinis kalėm akmeniu, o ne plaktuku, nes nežinom tą kart kur jis yra, kad spygavom, laipiojom ir buvom kartu. Ir tą akimirką, kai įjungdavom lempeles ir rasdavosi tas genties bendrumo jausmas. Ir aš jausdavausi padėjusi dar vieną akmenį į gentį supančią sieną. O paskui, kai jau viskas praeidavo, kuri nors mergaičių pasakydavo: „Visai faina šventė buvo, ar ne?“ Ir tik dėl to sakinio būdavo galima viską pakartoti iš naujo.

Ir šiandien, pagaliau – esu visiškai laisva nuo švenčių ruošimo priedermės, pagaliau atėjo tas laikas, kai nebereikia išsikrapštyti visų pakampių ir sustoti parduotuvėj nupirkti širdelių, kad jas kur velniai, kokios brangios, kai nereikia užsimaišyti tešlos ir iškepti širdies formos pyrago, kai nereikia sugalvoti, kokios meilės kiekvienam, jau išplatėjusios šeimos nariui palinkėsi, valio !!!

Laikau dovaną savo Valentinui, gavau dovaną. Žiūrim naujausią M. Skorsezės filmą „Silence“. Ir mano Dievas, visai kaip filme, niekaip neatsako man, kodėl nejaučiu šventės? Kodėl jis tyli tuomet, kai man labiausiai reikia atsakymo?

Atsakymą sau ir visiems tiems, kurie už žmogaus laisvę daryti ką nori ir nedaryti, ko nenori, sugalvoju visai prieš užmigdama: tik kas kartą priversdamas save, tik valigai dėdamas pastangas – fu kokie kampuoti žodžiai, gali sulaukti rezultato. Tik tiek. Ir apie Valentino dieną taip pat. Ir kai sugalvoju tuos sakinius ir noriu pasitikrinti, ar tikrai jie teisingi, mano Dievas vėl ir vėl tyli. Gal jo net nėra šalia? O gal jau miega? Pažiūrėkit filmą, vertas.

 

73. Mūsų nepriklausomybės veidas

 

IMG_4209

Vos pamačius tuos kumščiais ar pagaliais sučaižytus vaikelio šonus, uždengtą veidelį, tuos drenus ir vamzdelius supratau, kad reanimacijoje guli ne dviejų pavidalų užmuštas vaikas, o mano šalis. Pagaliau –  tiek metų bandžiau suprasti, koks yra Lietuvos veidas ir dabar jis yra toks. Ir jis yra visose televizijų laidose toks pats. Ir jis – mūsų nepriklausomybės veidas. Kiekviena to kūnelio mėlynė kaip priekaištas ir nereikia didelės fantazijos, kad pamatytum, kaip du apsitorčinę pavidalai jį kapoja. Ir pasakysiu – nėra man iki šiol baisesnio matyto vaizdo. Ir nebent jei pastatytų tokią pačią sieną, kokią dabar ima statyti Trampas, nuo meksikiečių, Lietuva neišsivaikščiotų.  Nes pamačius tokį savo šalies veidą, gerklę suima, ir norisi bėgti.

Čia gal net būtų galima apsiverkti megztaberetiškai – Lietuva, kur tu eini? Padainuoti kokią nors “Mažam kambarėly”, surengti mitingą Vingio parke, padeginti laužus, kur visi pasisakytų, ką galvoja. Pasisakytų, padainuotų, pasilaikytų už rankų, paklausytų ką peza prelegentai, palinkėtų vieni kitiems ramybės ir grįžtų namo visiškai nusiraminę – štai ir perdarėm Lietuvą. Ir jau dabar – iki kito mitingo – gyvensim atsipūtę.

Čia gal būtų galima ir pasniaukroti, kad – “Ek, jūs, tautiečiai, kraunat ant savo šalies, o juk – viskas pas mus gerėja. Labai mažais žingsneliais, beveik nematomais, – bet gerėja: štai 165 sutiktas praeivis gal net šyptelėjo prasilenkdamas – tikrai – ne dantimis sugriežė, o nusišypsojo, taip taip, tai buvo šypsena.” O koks meras Kaune? Jis gi net visus kelius sutvarkė. Nes jau visas pasaulis lazdavojo tuos kelius ir nebuvo kur dėtis nesutvarkius. Jis taip ir įeis į istoriją – na tas, Kauno duobių meras…

Ir nors tėvynės veidas yra baisus, kaip toj pasakoj – už tai širdis gera. Myli Lietuva savo sūnus, paskutiniuosius mohikanus – štai E. Masiulis – pasakų senelis – jau kaip papasakosiu, kaip papasakosiu – vaikšto sau, kaip ponas, o tu net negali normaliam žmogui išaiškinti, kad tavo šalyje PAGAUTAS su didžiuliu kyšiu žmogus yra laisvas, nes Lietuva, kaip ta bobutė pirkios tarpdury – myli savo vaikus… Nu, tik pažiūrėkit kokie jie meilučiai… ir tas kitas –  realia laisvės atėmimo bausme nuteistas europarlamentaras. Ir ta jo pagalbininkė… Beje, kiek dienų iki jo bylos senaties liko?

Tik menkais kartais Lietuva, kaip kokia pamotė su trenksmu ima kapoti galvas. Kas ten ritasi? Ėgi nacionalinės Veterinarijos tarnybos vadovo makaulė… Va, žiū – iš paskos ridenasi Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros viršininko ant vieno plaukelio bekybo… O gal čiaukštelėt kardu per visas tas dideles galvas vienu ypu? Ir pergimdyt visus iš naujo. Tik pergimdyt belieka. Nes nebėra jau kur toliau. Nusigyvenom, ponai.

Ir nebuvo galima mums leisti tapti nepriklausomais. Žinojo rusas, beveik aiškiaregiškai permatė, kad reikia mus laikyti ant kieto pavadžio. Suėmus už sprando ir vis veidu į š… Paleido nuo grandinės, o ką daryt su ta laisve – nepamokė. Visai kaip Larso fon Triero 2005 metų filme “Manderlay” – kur vienintelėje fermoje Amerikoje šeimininkė visiems vergams suteikia laisvę. Tie pašvenčia kelias paras, paūžia, laužus padegina, pašoka “Kepurinę”, padainuoja susiėmę už rankų, palinki vieni kitiems ramybės, o kai šnapsas pasibaigia ir visi išsiblaivo, jau kitą dieną ateina pas šeimininkę su priekaištais – tai kam tu mums tą laisvę davei, jei mes net neįsivaizduojam, ką su ja veikti…