90. Nepamirškite sugrįžti!!!

Source: 90. Nepamirškite sugrįžti!!!

Advertisements

90. Nepamirškite sugrįžti!!!

IMG_1312

Kodėl man atrodo, kad eidama miegoti, išeinu?  Kuo toliau, tuo labiau taip manau. Juk tikrai pažįstamas jausmas – grimsti grimsti ir nugrimsti. Arba – kyli kyli ir pakyli. Darai kažką, kas leidžia suprasti, kad esi lengvas ir nupučiamas. Juk tikrai nejauti visų 50, 60, 70, 80 ar dar kiek kilogramų. Juk nesteni prieš užmigdamas, tarsi spraustumeis į miego tarpeklį… Tiesiog esi lengvas ir nusklendi. Tikrai ne nukrenti ar nesitvoji į miegą. Tai, ką darai, darai lengvai, kas leidžia manyti, kad tavo siela išvyko į kasnaktinę kelionę. Kitaip negalėtum jausti to lengvumo, visai prieš išsijungdamas. Ir išsijungi, garantuoju, tuo metu, kai siela ištraukia savo kojas iš tavo kūno. Kad nuskristų…

Kas mato tave lovoje? Tas, kas šalia, arba niekas, jei nieko nėra. Ir jei sapnas būna geras ir gilus, busdamas tikrai jautiesi, tarsi iš kažkur grįžtum. Pareitum. Eini, tarsi per ilgą oro uosto koridorių – dar posūkis, dar… Tikrai nepašoki, kaip nutvilkytas, o pareini. Iš kur pareini? Jei be mistikos? Realistai tai vadina paprastai – užmigai ir pabudai. Tačiau kodėl man atrodo, kad kasrytą aš iš kažkur pareinu?

Net kartais jaučiuosi kaip sumušta, taip, tarsi visą naktį būčiau krovusi vagonus, pabundu skaudančia nugara, susuktu sprandu, tai nuo ko skauda? Aiškiai kažkur pabuvota ant skersvėjo…

Kartais pabundi skaudančia galva ir visuomet atrodo, kad sprendei sunkius kažkieno reikalus. Vadinasi, siela turėjo darbelio, nes per nakt privalėjo juos išspręsti.

Kodėl kartais pabudusi jau žinai sprendimą, nors kankinaisi kelias dienas? Siela padirbėjo: išvyko, nuvyko, kur reikia, viską paruošė, arba, kaip dabar madinga – padarė namų darbus – štai tu jau ir turi sprendimą. Pasidarbavo moteriškė.

Kartais pabundu ištinusiom kojom, vadinasi buvau šiltuose kraštuose, buvo karšta, o karščio nepakenčia ne tik mano kūnas, bet ir siela, aiškiausiai. Nes kai pareina savo sutinusiom kojom į mano kūną, išsiplečia ir mano kojos, ne kitaip…

Kartais pabudinėji visą naktį ir tuomet, man atrodo, kad siela duodasi kažkur netoliese, gal kažko ieško kambary, gal name, tikriausiai trankosi ieškodama, nuo ko gi kito galėtum pabusti?

O kaip pareini iš miego, iš sapno, iš anapus? Kai ji tyliai bando įsliuogti atgal į kūną. Iš kur? Iš nežinios, iš tamsos, iš kitos erdvės arba kito pasaulio. Aš asmeniškai nieko jame, tame kitame pasaulyje nepažįstu, o jūs?

Kartais naktį labai nustembu, nes aiškiausiai atsiduriu kažkieno kito sapne – visi veikėjai nauji ir man nežinomi žmonės. Siela, aiškiausiai ne ten pataikė ir mane nusitempė. Todėl esi priverstas dalyvauti veiksme, bandai pabėgti, o kojos tai neneša? Garantuoju, kiekvienas patyrėte, kad kojos sapne neneša. Kodėl? Nes tavo kojose nėra sielos kojų, taigi išskrido…

Kasnakt išeidama į tą paralelinį pasaulį naiviai tikiuosi, kad rasiu viską, kaip palikusi, bet kita diena, kita saulė ir kiti debesys užuominomis duoda suprasti, kad viskas pasikeitė, tik tu nori, kad viskas liktų lygiai taip pat.

Labai bijau, kad kada nors, mano siela, suradusi geresnių vietų, sumanys jose pasilikti. Ji tiesiog nepareis švintant. Ir neįsliuogs į mano šiltą, miegantį kūną. O aš net nežinosiu to jos sumanymo ir iš anksto nesuspėsiu tam pasiruošti. Ir būsiu nesusitvarkiusi spintų, apatinių drabužių stalčių, dokumentų ir visų popierinių reikalų. Būsiu nenuėjus pas gydytoją, neišdažiusi naujo buto sienų, neįsirengusi kotedžo, nenuvažiavus į Bali, Tailandą, Ispaniją, bele kur, kur dar nebuvau.

Bet svarbiausia – aš būsiu neatsisveikinus ir neapkabinus visų – ir tų, kuriuos labai myliu, ir tų, kuriuos labai noriu mylėti…

O jėzusmarija, kokių baisių sapnų kartais gali ant delčios prisapnuoti…

89. Užkeikimai ir prašymai: Mintys!!! Nagi, marš atgal į galvą!!!

IMG_5098

Iš visų vasaros pasiryžimų neįvykdžiau nei vieno, nes tik prasidėjusi ji apsivertė aukštyn kojom ir išvartė visus mano planus. Tris mėnesius gyvenau tuščia galva ir tai galvai būti tuščiai taip patiko, kad net nežinau, ką daryti. Tai va, susišlaviau visokiausias praėjusio laiko nuotaikas ir prisiminimus, kurie užsibuvo atmintyje dėl kažkokių cirkumstancijų. Grynai tik iš baimės, kad dykinėjimo voratinklis arba jungiamasis audinys neužimtų visos erdvės galvoje, grynai, tik dėl to. Nes sėdėčiau sau po kokiu banano medžiu, jei čia jie augtų ir žiūrėčiau į dangų. Jokios temelės neužkabina, kas čia pasidarė? Nei Amerikos šaulys, nei Karališkųjų oro pajėgų parlydėtas Ryanair‘o lėktuvas, nei Katalonijos byla manęs nejaudina.

Tai ir prašau: sugrąžink mano mintis. Ir tą jaudulį, vos tik ką išgirsti ar perskaitai. Nes žmonės važiuoja eiti Jokūbo keliais ir ten surasti likusių dienų prasmę. Nes žmonės skrenda į Vrindavaną, būna tarnystėje, mantrose ir maldose, karštyje ir nepritekliuje ir jaučiasi pilni visko, kas yra prasmė. O aš? Kuris mano – Jokūbo kelias, kur mano šventoji Jamunos upė?

Ir palik, prašau, mano galvoje visas tris jūras – nes yra jūra, prie kurios tu gali pabūti, išsimaudyti ir ramiai išvažiuoti atgal. Tokia jūra yra Anglijoje. Yra jūra prie kurios tau traukia lauk dūšią, nors kaip ir nebūtų jokio reikalo. Tokia jūra yra Lietuvoj ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl. Yra jūra, kuri šilta, žydra, sūri, kaip sūris, graužia minkštas vietas ir iš jos nesinori išlipti. Tokia jūra yra Kretoj. Čia mintys po šiltų atostogų.

Ir prašau tavęs, būk gailestingas Jorei. Tai merginai, kuri blaškėsi po valgyklą, nes tokioje reabilitacijos įstaigoje atsidūrė pirmą kartą. Su ta liga – išsėtine skleroze,  ji gyvena jau ilgai, bet –“Tas kartas, tas paskutinis kartas, – ji pasakojo tiesiog springdama, – jis buvo labai baisus. Kūnas nutirpo iki krūtinės. Ir dar nosis. O dar kartą prieš tai – aš tiesiog apakau. Pabudau supratusi, kad kažkas atsitiko akims ir išėjau į optiką, bet nenuėjau, nes nebemačiau kelio. Nieko nebemačiau.”

O jau po kelių dienų sutikta hole ji laikė rankose tris nektarinus ir krykštavo, kad gali juos valgyti, nes jos likimo draugei tai lašina tokius vaistus, kurie visiškai sunaikina imunitetą, o jai tai kol kas dar nelašina…Ir šiandien ji eis į miestelį. Viena, savarankiškai, įsivaizduojat?

Ar ji žino viską apie tą ligą ir kas jos laukia? Negalėjau to paklausti, nes ji džiaugėsi kiekviena gerėjančia diena. Nes ji slepia net nuo draugų, kad serga. Nes ta išsėtine sklerozė lupa jaunus žmones iš dirvos ir nėra kol kas nuo jos jokio išsigelbėjimo. Negaliu aš taip lengvai pamiršti Jorės anei Julytės, kuri vėrė ir vėrė karoliukus, kad kuo ilgiau ta liga neatimtų jos rankų.

Ir būk gailestingas tam vyrukui ratukuose, jis sakė nori paduoti Lietuvą į teismą, kad pažeidinėja neįgaliųjų teises. Padėk jam, nes jo liga taip pat piktybinė ir progresuoja ir jis tiesiog gali nebespėti visko, ką yra sumanęs. Jis piktas, bet ar tu nebūtum piktas, jei sėdėtum ratukuose?

Ir apskritai, geriau nerodyk man tų ligonių iš taip arti, ką? Aš ir taip tau dėkinga kad esu žiauriai sveika, palyginus. Su jais visais.

Tai apie ką tas gyvenimas? – ar gali atsakyti? Kai reikia, nieko negali, ar ne? Apie ką jis? Apie ką mano diena? Kas aš vis dar noriu būti?

Tai va… ir net jei ir įsivaizduoji, kad viską galima numanyti, pasižadėti ir įvykdyti, niekada nežinosi, ką atneš kitas rytas. Kartais jis atneša šlykščią slogą ir sugadina visą savaitę, kartais tiesiog rytinį susierzinimą, nes iš vakaro prisikimšai saldžių grybukų, nors – cukrui – ne, bet vistiek prisikimšai, nes buvo grybukų ir buvo pilnatis, kuri tiesiog kurstė – „tai kas čia tokio keli grybukai? Ne rytoj, paimk šiandien ir palaimingai užmigsi“… štai tokį tokį zyzulį kartais atneša rytas. O kartais jis išaušta tiesiog pilnas saulės, kuri susipila visa į galvą ir jokioms ten mintims apie pasaulio pabaigą nebėra vietos. Nes nuo ryto užsimanytas gauti Nobelio premijos laureato Kazuo Ishiguro romanas stebuklingu būdu ir visai netikėtai tiesiai iš Aistės emailo įsliuogia į tavo paštadėžę.

Tai ir prašau…

 

 

 

88. Kretietiški ryto žegnojimai

IMG_4091

IMG_4113

Ar reikia geresnio ryto? Kaip ir popietės, ir pavakarės, kuriuose gyvena tyrutėlė, permatoma iki dugno ir švari jūra, saulė ir paplūdimys tiesiai iš kambario? Kiek metų nebeturėjau tįsojimo prie jūros laiko, kuomet plūduriuoji šiltuose vandenyse pilvu aukštyn ir buri ateitį iš dangaus ženklų.

IMG_4092

Jei eitum pasivaikščioti keliu iš mūsų apartamentų, tiesiai pro tuneliuką, tai ir išeitum prie daržų, kuriuose žeme ridinėjasi pomidorai. O palipęs į kalniuką ir sutiktum tuos vyrus ūkininkus – o kurgi jų moterys? – pamanytum, bet tuoj ir užmirštum, nes gi labai tų pomidorų tiesiai iš daržo prisireiktų. Jaaasas – taip ištęstai ir reikia tarti tą stebuklingą žodį, nes jis Kretoje tinka visur – ir pasilabinti, ir atsilabinti, ir padėkoti, ir šiaip praeinant pasakyti. Na, tai ir bandau tų vyrų paklausti, kiek pomidorai kainuoja, o jie valgo pyragą ir pirmiausiai atlaužę, ištiesia – jaaasas, valgyk. O saldumas to pyrago ir dar didesnis, nes pasidalintas. Sakau jiems tų pomidorų norėčiau, kiek jie? O jie sako: „Imk taip, jei tau reikia, aš pririnksiu“. Iškrato maišiuką nuo pyrago ir ima rinkti. Pilnutėlį krepšį.

IMG_4084

IMG_4085

Aš traukiu piniginę, o jie, kaip ir būdinga pietiečiams, taip sumojuoja rankom, kad iš karto tą piniginę ir pasidedi. Kokia kalba mes išsiaiškinam, kad pomidorai taip taip iš to daržo, kuris už nugaros, kad jie po kilogramą nepardavinėja, bet dėžėm, kad mes iš kažkur atvažiavę lietuviai, o jie ūkininkai? Kažkokia žmogiška pasąmonės kalba, nes nemokėdami vieni kitų kalbų mes suprantam viens kitą. Tiesa, tarpininkauja du žodžiai – jasas, ir evcharisto – ačiū. Ir viskas pasakyta.

Ir tada dar jei eitumėt toliau nuo tų mūsų apartamentų, tai ir prieitumėt tą bažnytukę, kuri, kaip ir visos kitos – atrakinta. Ir smilkalų pasmilkytumėt. Ir žvakeles padegintumėt.

IMG_4095

IMG_4120

IMG_4139

Vakar vakare buvom dar mažesnėje bažnyčioje, kurioje telpa tik vienas žmogus ir tas susirietęs. Bet ar reikia katedrų, jei tu tik vienumoje su savo Dievu nori pabūti?

IMG_4079

IMG_4081

Na, o kelyje atgal, pavėsiukyje sėdėjo kretietė. Mes išsiaiškinom, kad ji beveik nemato, kad buvo pas daktarą, tas prirašė lašiukų, kuriuos dabar reikės pirkti. Ji nuėjo į kambarį ir atnešė lėkštę vynuogių, peržegnojo ir atsisveikino. Tai kokia kalba mes susikalbėjom?

IMG_4093

O dabar eisiu pjaustyt pomidorų, tų iš ūkininkų. Tiesa, nepasakiau, kad užpilsiu aliejum, kurį gavau iš tavernos netoliese. Sakau vakar padavėjui: „Gal pas tave galiu aliejaus nusipirkti? O jis sako: „Aš tau truputį įpilsiu, parduot negaliu“ ir atnešė pilnutuką mineralinio butelį. Tai ar ne gyvenimas? Eisiu valgyt kretietiškų vaišių. Jau pusiaudienis.

IMG_4161IMG_4163

87. Eglės sanatorijos prakeiksmas: sovietizmo apraiškos moderniame interjere

IMG_3512

Sovietmečiu Birštone, ten kur dabar visais langais spindi vis dar apynaujis Eglės sanatorijos B korpusas, styrojo partinių nomenklatūrininkų sveikatinimui skirta Spalio sanatorija. Joje aplinka buvo čiustoma akurat visai taip pat, kaip ir Eglėje. Bo neduok Dieve, koks sekretoriūkštis pamatys nukritusį nuo medžio ir nepakeltą nuo tako lapą. Melskis, valytoja. Tik anuomet čia vešėjo rožynai, nes nebuvo tokie populiarūs šliaužiantys spygliuočiai, kaip šiandien. Net nebuvo jų išvesta dar, ir tiek. Daug tradicijų perėmė Eglė iš Spalio. Ypačiai tą – sudaryti vaizdą, kad traukinys važiuoja, nesvarbu, kad keleiviai vagonuose triukšmauja ir protestuoja, beldžia į langus ir kitaip piktinasi, tačiau traukinys šiaušia per gėlynus, ak gėlynus, per marmurą, ak marmurą. Per drožiamą žolę, ir drožiamą, ir drožiamą.  Per nupučiamus nuo kelio lapukus. Sakiau, kad viskas kaip pas nomeklatūrininkus. Tik jie tuomet nebuvo dasigalvoję kondicionierių ir nežinia, kaip su tuo marmuru – galvoju, kad irgi madoj dar nebuvo. Nes garantuoju, jei būt buvęs, tai tos medinės ano meto valgyklos grindys akurat būtų marmurinės.

Anuometinio nomenklatūrininkų rojaus amžininkai ir liudininkai iš lūpų į lūpas perduoda mistišką legendą, kuri niekur nėra užrašyta, bet apie ją žino visi – užėjus Nepriklausomybei, kai nomenklatūrininkų rojui atėjo galas, tie, kurie čia leido paskutines nomenklatūrinio poilsio dienas, susikibę rankomis apie rožyną, jau sutemus, padarė tokį užkeikimą: „Šitoje vietoje nomenklatūros dvasia gyvuos amžinai. Ir mes, ir mūsų vaikai ją šioje sanatorijoje apažins per amžių amžius. Amen.“ Taip, jie pasakė Amen, nes, kaip žinia nėra jokio kito galingesnio burtažodžio tokioms apeigoms pabaigti.

Toje Spalio sanatorijoje, kaip sakė Orvelas savo romane: „Visi gyvuliai buvo lygūs, tik kai kurie lygesni už kitus“. Taip pasakoja tie, kurie prisimena. Nes jei jau sekretorius ko užsimanydavo – daugiau purvo gauti ar kokią kitą mandresnę procedūrą, tai visai nereiškia, kad ir sekretoriukas ją gaus. Šis nerašytas moto yra pamatinis ir šiandieninėje Eglėje. Štai atvyko garbus ponas profesorius, tebūnie iš Vilniaus, į reabilitaciją. Ir ką jūs manote? Gavo procedūras baseine. O ant visų kitų tokį patį susirgimą turinčių sekretoriukų kortelių jau iš anksto užrašyta: „Plaukti nemoka“. Ir trys šauktukai uždėti. Klausiu gydytojos: „Kas už mane nusprendė, kad aš nemoku plaukti?“ Gydytoja mielai šypsosi, jauna gydytoja, ji net nustemba: „O ką, mokate?“, tada paima tušinuką ir nubraukia „ne“. Užjuodina. Sako: „Kaip dabar?“ „Gerai, – sakau, dabar, daug geriau, – bet aš noriu plaukti, nes mano raumenims, kaip ir profesoriaus raumenims reikalingas vandens poveikis. Net nereikalingas, o būtinas“. Daktarė dar mieliau šypsosi: „Tokia, sako mūsų įstaigos politika. Mes labai jūsų saugumu rūpinamės, negalime jums skirti to baseino…“ tai kas kitas, jei ne tų rupūžių užkeikimas čia veikia?

Ir vonių negavau. Ir apskritai čia net neslepiama, kad reabilitacijos klientai yra ne tokie „apsimokantys“, kaip komerciniai. Nors Lietuvos ligonių kasos už vieną reabilitacijos dieną Eglei moka 42 eurus, 69 centus. Bet ar apie kainas mes čia? Apie tai, kaip tą nomenklatūros prakeikimą panaikinti.

Anais auksiniais nomenklatūros laikais didesni sekretoriai niekuomet su sekretoriukais už vieno stalo nepuotaudavo. Nė už ką. Dalintis ikros rutuliukais ar tikru sviestu ar dar kokiu skanėstu? Nesąmonė. Eglės sanatorijoje komerciniai klientai turi savo salę, už dviejų durų užkištą, o rebilitacijos klientai valgo atskiroje valgykloje. Ir kai pradeda jie rupūžės iš visų pakampių per pietų metą savo ratuose rateliuose, pagaliais ir ramentais pasiramščiuodami rinktis, atrodo, kaip išvarytų iš namų tarakonų armija. Jie šliaužia prie savo ligonių kasų apmokėto stalo, atskirtoje patalpoje, kad neduok dieve, kokiam rusui iš Vokietijos, ar lenkui iš Katovicų, ar litvakui iš Izraelio vaizdo nesugadintų, kad anam apetitas neprapultų ir jis vietoj šešių ikros rutuliukų tik tris tesuvalgytų…Mano draugas iš laisvojo pasaulio iš karto pasiūlė duoti sanatoriją į teismą už rasizmą. Bet kurioj pasaulio šaly ta sanatorija būtų sulyginta su žemėm vien už tai.

Dvi dienas negalėjau lankyti prirašytų procedūrų. Buvo reikalų. Sakau visoms daktarėms ir vedėjai, ir mažiau vedėjai: „Kad gal galit, tskant, man reabilitaciją pratęsti?“ Jos tik krato galvą: „Nuo pat šitos sanatorijos pastatymo dar nei vienam nepavyko reabilitacijos prasitęsti…“ galvojau, gal čia tie žvėrys iš ligonių kasų nenori sanatorijai kapeikos mokėti. Skambinu. Pasirodo, procedūra labiau nei paprasta. Gydytoja turi užpildyti internetinę formą, pateikti ligonių kasoms ir jos per parą atsakys, bet paprastai visiems pratęsia, jei priežastis pakankama. „Jūs, ponia, – ji sako, – niekuo neturit net rūpintis, nesijaudinkit, sako, – jūsų daktarė viską padarys“. „Nepadarys, – sakau tai maloniai poniai Aurelijai iš Ligonių kasų, – nes šitoj sanatorijoj veikia nomenklatūrinis prakeikimas. Jos jaunas direktorius dabar iš žmogaus, kuriam rūpi kitas, ypač sergantis žmogus, užkeiktas į žmogų, kuriam rūpi pinigą uždirbti. Dar prieš dvejus metus man yra sakęs: „Jūs žinote, kiek pinigų mes įmerkėme į tą sanatoriją? … milijonų. Turi atsipirkti“. Ir jis vykdo šią misiją. Nes tik kada nors, kai ją įvykdys, vėl į atjautų žmogų galės atvirsti…“ Taip mes su ponia iš ligonių kasų pasikalbėjom.

Mano draugė po sunkios donoro sąnario transplantacijos operacijos tuojau važiuos į sanatoriją. “Kokią tu pasirinkai?” klausia ji manęs jau kelintą kartą, o aš negaliu tokiam ligotam žmogui pasiūlyti sanatorijos, kuri kaip tas viduramžių riteris kovoja ir niekaip su sovietinėm liekanom nesukovoja.

 

IMG_2982

86. Gazirovkės tetulė

IMG_3469

 

Ją prisiminiau sanatorijoj. Prie modernaus ir šiuolaikiško sulčių aparato, kuris trijose skirtingose talpose maišė „sultis“. Geltonas, kaip oranžiniai vandeniniai dažai, bordavas, kaip burokėlių sūrymas ir būktai vynuogių, kurių spalva rodėsi kaip išspausta iš kūdikio pamperso. Tyčia paragavau visų trijų. Atrodė, kad geriu gerai atvėsintą, skirtingų spalvų Ariel‘ą. Tuomet ir prisiminiau tą blankiai melsvą gazuoto vandens dėžę. Ji buvo mano geriausia draugė, nes tais laikais, kai iš saldumynų galėdavai gauti tik cukraus, retsykiais „Barbarisų“, dar rečiau „Kaukės“ saldainių, saldus gazuotas vanduo už tris kapeikas buvo tuomet ir mūsų kola, ir mūsų fanta, ir 7 up ir dar kokį šimtą kartų geriau už juos visus kartu. Ir visuomet man ta dėžė buvo kaip tetulė, apie kurią sukasi didelis ir menkai spalvotas tarybinis pasaulis.

„Tai ar tu gali nesikeikti? Varo jis triaukščiais, kaip iš šiukšlyno išlindęs… Nematai, kad vaikas vandens laukia? Ar tau atskiro paprašymo reikia?“ – motinos balsas nei aukštas, nei žemas, nei pakeltas, nei per daug nuolankus. Jis kaip tik toks, kad tas, kuris mukina jau trečią stiklinę taip, tarsi būtų troškuliu marintas, pultų atsiprašinėti: „O jėzau, ponia, nu tikrai nepastebėjau, ale taip nepastebėjau, perprašau, tai graži mergaitė, o jau kasos, kasos“ – ir tiesia jis rankas prie tų mano kasų, o aš tik paspaudžiu stipriau trilitrinį, kurį kasdien o kasdien, kaip kokią premiją man leista nusipirkti visos dienos gėrimui. O motina tuoj ir nutraukia: „Jei jau prigėrėt, tai ir kitiems leiskit, netrukdykit, visi nori, karšta…“ Aš negirdžiu to dialogo garsiai, tarsi čia pat už nugaros, jis gyvena mano galvoje, bet visuomet stebiuosi motinos drąsa pasakyti kiekvienam visa, ką ji mano esant reikalinga, visiškai nesibijant. Ko gero čia aš bijau už ją ir ta baimė iki šių dienų gyvena mano galvoje, kaip ir tas gerai pagiringas pilietis, be amžiaus, tik su lyties požymiais, kuriuos nurodo kažkokie bais negražūs vyriški drabužiai, bet kadangi tai laikas, kai nėra jokių gražių drabužių apskritai, tai niekam ir neužkliūva, kad TO laiko ženklas tiesiog tobulas negrožis. Ir ta stiklinė gazirovkės aparate, kaip kirviu apkapota, nelygi ir lyg ne rankomis, o kojomis daryta. Ir tetulė negraži: su aiškiai per maža, tarsi bjauriai išviepta burna – skyle stiklinėms. Ir užrašas ant aparato rusiškas, rudais dažais užpurškštas taip negrabiai, tarsi paskubomis ir ne sau, o priešui visa tai buvo daryta. Pati Gazirovkės teta visa neproporcingai didelė, geležinė, kaži kokios blukios spalvos, o skylė tokia maža, visuomet nusibrozdini krumplius, jei nori kaip prisakyta mamos, gerai išsiskalauti stiklinę. Ir kodėl niekas tuomet nesibridijo tų visų gėrusiųjų lūpų, pirštų, burnų – bedančių ir dantytų, kodėl nereikėjo elegantiškai purkštelėti skysčio iš mažo buteliuko su dezifektantu, kaip kad dabar – visi brūžina ir brūžina rankas, tik valo ir dezinfekuoja, o ligos tik kvatoja, nes priprato, perprato ir prisitaikė prie tų visų švaros priemonių, nusišvilpt joms ant jų ir tų gražių buteliukų. O gal tų baisių ligų visai dar nėra, jas dar tik kuria gamtos ar kuri kita laboratorija, jos dar tik parodys savo dantis vėliau, žyyymiai vėliau, kai gazirovkės tetulės nebebus likę nė ženklo.

IMG_3468

Tai va, tų, kuriem nuolat reikia stiklinės – pilna ir būriais prie mūsų namo, nes jo kampas toks patogus, kaip ir gali patogus būti namo kampas, nors už jo nei užlįsi, nei gerai pasislėpsi, bet jis kaip magnetas traukia vietinius pijokėlius. Tikriau net ne jis, o tetulė – duodanti užsigerti – paprasto ar saldaus gėrimėlio. Kartais geruoju, jei trokštantysis turi stebuklingą vienkapeikę monetą, kartais jėga, gerai vožtelėjus kumščiu iš tetulės gerklės pasipila gazirovkė. Ir tuomet, kai pilietis nueina nuo tetulės, aš, tiesiog ant elektros skydinės viršaus pasidedu sloiką, taip pasideda visi, ne tik aš, ir ta elektros skydinė yra kaip paprasčiausia spinta, metalinė dėžė, tuomet ir pajuntu, kaip tetutė lyg sukrenkščia, lyg susipurto, tarsi taisytųsi prijuostę ar plaukus, prieš mane, ir dūsteli – tarsi žino, kad imsiu kokias šešias stiklines. Dar kartą krenkšteli ir iš skylės išvaiko širšes, kurios irgi labai mėgsta tetulę. Vos pasiekdama prasiplaunu stiklinę, nors ji man atrodo visai švari, bet tas plovimas irgi yra savotiški burtai – vanduo pakyla jos kraštais ir nuteka ir tai visai įdomus filmas, kurių, kaip žinia, nėra per daugiausiai rodoma per televizorių, jei apskritai jį turi. O tada pirmas trikapeikis nuslysta į tetulės vidurius ir to lašo sirupo laukimas prilygsta amžinybei, kuri išsliuogia, kaip medaus gurkšnis – niekuomet negali pamatyti aiškiai tos vietos, iš kurios jis išsliuogia – kliurkt ir jau bėga vanduo…

Trilitris, tarsi būtų pilnas brangakmenių atsargučiai pareina į namus.

Mano vyresnės kaimynės sako, kad ir jos iki šol prisimena anos gazirovkės skonį. Ir beje, jokiam mandram gėrimui dar nepavyko jo pakartoti. Toje modernioje sanatorijoje tetulės nė kvapo. Jokio anuometinio akcentėlio, blizgios grindys ir kabantys dirbtinų gėlių sodai, vandens srautai, tekantys per dekoratyvias sienas, personalas, kuris dar tik mokosi gyventi su šypsena ant veido. O sultys vistiek bjaurios, tai ne tetulės gėrimėliai.