103. Kas tas Koršunovas su savo Tartiufu, kai toks Moljeras vyksta aplink

daiva budriene

IMG_0010

Kaip man kitaip prisimint tą kelionę, jeigu ne Julija? Kuri sėdėjo pačiame paskutiniame, arba pirmame vagone nuo priekio, pačiame kamputyje, pasileidusi ilgus, tiesius, sveikus ir nedažytus plaukus. „Nedažytus“ – pabrėš ji pati jau vėliau, susikėlusi kojas ant laisvos kėdės, na, žinoma, toje vietoje, kur vėsu, nes veikia traukinio kondicinierius. “Jūs į Vilnių? – pasitikslins ji, nors mano manymu ir taip aišku, kad į o ne iš, nes traukinys ir yra Kaunas Vilnius. „Ir aš į Vilnių, – toliau kalbins Julija, kuri dabar grįžta prisižaidusi iš žaidimo automatų Kauno traukinių stoties kavinėje? Tikriausiai. Į tą patį puikųjį traukinio galą atsigrūda prakauli moterėlė, nes traukinys tai dar nejuda, o  mes su Julija jau tiek visko suspėjam prisikalbėti. Į patį gerojo vagono pabaigos kampą, klesteli priešais pat Juliją mergina su skrybėle ir viena pirštine, tai aišku, ant rankos ir tuoj pat įninka į telefoną. „Nu tu pagalvok, sako garsiai prakaulioji savo vyriškiui, tai…

View original post 735 more words

Advertisements

103. Kas tas Koršunovas su savo Tartiufu, kai toks Moljeras vyksta aplink

 

IMG_0010

Kaip man kitaip prisimint tą kelionę, jeigu ne Julija? Kuri sėdėjo pačiame paskutiniame, arba pirmame vagone nuo priekio, pačiame kamputyje, pasileidusi ilgus, tiesius, sveikus ir nedažytus plaukus. „Nedažytus“ – pabrėš ji pati jau vėliau, susikėlusi kojas ant laisvos kėdės, na, žinoma, toje vietoje, kur vėsu, nes veikia traukinio kondicinierius. “Jūs į Vilnių? – pasitikslins ji, nors mano manymu ir taip aišku, kad į o ne iš, nes traukinys ir yra Kaunas Vilnius. „Ir aš į Vilnių, – toliau kalbins Julija, kuri dabar grįžta prisižaidusi iš žaidimo automatų Kauno traukinių stoties kavinėje? Tikriausiai. Į tą patį puikųjį traukinio galą atsigrūda prakauli moterėlė, nes traukinys tai dar nejuda, o  mes su Julija jau tiek visko suspėjam prisikalbėti. Į patį gerojo vagono pabaigos kampą, klesteli priešais pat Juliją mergina su skrybėle ir viena pirštine, tai aišku, ant rankos ir tuoj pat įninka į telefoną. „Nu tu pagalvok, sako garsiai prakaulioji savo vyriškiui, tai per tokį karštį su pirštine, čia normalu?“ Ir tada atsisuka į mane, nutarusi pasirūpinti iki galo savo žmogum – „Ta vieta šalia jūsų laisva?“ „Sąlyginai,– sakau, –  ir taip, ir ne, nes Kaišiadoryse įlips mano draugė, su kuria mes važiuojame į teatrą. Bet kol kas spektaklis vagono gale yra tiek pat įdomus, kiek įsivaizduoju bus įdomus Koršunovas su savo Tartiufu. „Oj, tai mes ir išlipsim Kaišiadoryse, lenda į akį prakaulioji ir suvadovauja savo vyriškiui sėstis. Išsiima iš rankinės čiulpinių pokutį ir praplėšusi paduoda. Traukinys jau ir pajuda. Jaučiuosi kaip geradarė tą vietą užleidusi, tai ir teiraujuosi: „O,  tai sakau, saldainių kaimynams?“, aiškiai turėdama omenyje visą gražią kompaniją vagono gale, tokią jau visai susikalbėjusią ir bendraujančią, nors daugiausiai tai tik mes su Julija ir tesidalinam gyvenimais. „Mano kaimynai tai Gelūnišky, – atrėžia prakaulioji, o gal ji pasako kito kokio glūškaimio pavadinimą, kas man tie pavadinimai, kai ji taip atrėžia. Tuomet baisiausiai susinepatogina jos diedas. Net tą čiulpinį žįsti apstoja. „Tai neduosi?“ – paklausia garsiai. „Tai aišku, kad neduosiu, man ką, pačiai kas nors už dyką juos davė? Viskas kainuoja pinigus. Dovanų karalius seniai mirė“. Diedas lyg ir ketina stotis iš to pasipiktinimo, ale prakaulioji truktelna už rankos – sėdėk.

Tuo tarpu su auklėtoja važiuojantys mokiniai šmirinėjantys ir šen, ir ten, pirmyn – atgal sau garsiai kvykauja ir bendra beprotnamio nuotaika dar labiau sustiprėja, nes Julija, aiškiai pasipiktinusi, kad negavo saldainių garsiai paklausia prakauliosios: „O tai ko čia vėpsai, ar aš tau ką skolinga? Nusisuk ir čiunk tuos savo saldainius“. „Ot kaip norėsiu, taip ir čiunksiu, tyčia atsisuka prakaulioji, irgi mat drąsi pasirodo, – tu čia man nepaaiškinsi“ „Užsidrožk, – jau kiek ramiau, bet labai ryžtingai sako Julija ir aišku, kad panaudoja ji visai kitą žodį. „Nu va ir Pravieniškės, staiga apsidžiaugia ir tuojau pat imasi daryti selfį, kaip mat jį kaži kam išsiunčia, tuoj tas kaži kas, kas gavo,  jai ir paskambina. „Pro tave važiavau,– sako Julija šypsodamasi,– čia tokia durnė saldainiais nepavaišino, tai sunervavo, nu ir dar kad … eurų pralošiau Kaune susinervavau, bet jau ryt turiu invalidumą gauti, – dėsto savo istoriją. Neeeežinauuuu, – sako tįsdama raides, gal ir užvažiuosiu“. „Vistiek neturiu kas veikt, nuvažiuosiu, pasivaikščiosim, ledų suvalgysim, jis mano draugas“, – jau man pasakoja, – sėdi, bet ne už grotų. Suprantat, laisvai uždarytas.“ Tuo tarpu mano draugė, kuri per tą laiką įlipo Kaišiadoryse, eina raminti vaikų, nes jai tiek įsiskaudusi galva nuo ryto, kad net vemt traukia. Matau, kaip susinepatogina dėl jos pastabų auklėtoja, o Julija išsitraukia savo kosmetinę, kuo geriausių gamintojų pudrą ir kvepalus, kuriuos duoda ir man pauostyti. Ir ima ji sau gražintis, tuomet ir pasako apie tuos natūralius savo plaukus ir kad jie niekuomet nebuvo dažyti…  ir kad ji glaudžiasi pas draugą – ant kambario, nes neturi kur gyventi – mama mirė ir ji nieko sau viena padėti negali ir tik kartais jai padeda močiutė, kuri augina agurkus ir pomidorus ir yra jai visai ne močiutė, o tik šiaip, svetima moteriškė, kuri iš papratimo ir geros širdies ją vasaroms priglaudžia. Dar sako Julija, kad abu jos vaikai yra gimę tais pačiais metais, nes taip jau išėjo, kai jai tesuėjo septyniolika, tai tada daktaras ir pasakęs, kad ji, kaip šuo, po kelias vadas per metus atsivedanti… Pasidažiusi ji tampa man  dar gražesnė , o ji atsikelia, pasileidžia savo gražiuosius plaukus ir šukuoja, šukuoja. Sako, su čemeryčių vandeniu skalaujanti, matai, kad nė kiek nesivelia? Imu dairytis draugės, galvoju, gal jau kur užsilenkė nuo to kadienybės surealizmo? O tuo tarpu vaikai , tie kurie rėkavo ir šmirinėjo pirmyn – atgal vis perlipdami per ištiestas mūsų kojas, ateina iki vėsiojo vagono galo ir ima visus vaišinti avižiniais sausainiais. „Gerai, kad ta boba, kur nedavė mums saldainių, jau išlipo, ar ne? – pralinksmėja Julija, o jos plaukai tik žiburiuoja saulėje, kuri pasisuko ir apšviečia ne tik gerąjį vagono galą, bet ir pačią Juliją, kaip kokią Mariją. Sakau, tai vaikai, kodėl jūs mus tais sausainiais vaišinate? „Nes mes triukšmavom, – sako berniukas, ir dėl to, kad mums jau nebetelpa, neturim kur dėti“, – priduria mergaitė. Ir visas puikusis, nes vėsus vagono galas prapliumpa kvatoti. Net mergina su skrybėle ir pirštine, kuri buvo įnikusi į telefoną, staiga prisistato: aš tai baikerė, visai smagu buvo važiuoti, gal kada ir susitiksim… O aš tuo tarpu atsistoju ir sakau, kad būtinai turim visi nusifotografuoti, nes Dieve Dieve, kas tas Koršunovas su savo Tartiufu, kai toks Moljeras vyksta aplink. Va, čia pat ir kasdien, nes nagi tikriausiai ne mano atvykimo proga?

 

102. Aš už Saros, kaip už spintos.

“Nuo praeitos savaitės prisistatau Sara. Nes man labai patinka šitas vardas. Nes net turėjau pilką katę, kuri taip pat buvo Sara. Ir man kažkokia magiška ta Sara, ne tik todėl, kad niekam nekyla klausimų, kaip taisyklingai turi būti ištartas tas vardas. Už Saros aš kaip už spintos. Ir jaučiuosi žymiai geriau, nes Sara turi savo gyvenimo istoriją, visiškai kitokią nei mano, svarbu nepamiršti, ką kam papasakojai. Ir gal net apskritai man jau laikas pasikeisti vardą, galvoju? Visai norėčiau. O prasidėjo viskas nuo Starbucks’o. Jie ten neturi ką veikti ir vardus ant puodelių rašinėja. Sutaupau mažiausiai 5 minutes, nes nereikia šešis kartus pakartoti kaip rašomas tavo vardas ir kaip po to tariamas, nes vistiek ištaria neteisingai. Tai kas, kad aš po to 25 minutes praleidžiu niekams, jaučiuosi puikiai taupydama savo laiką.

Dar pagalvoju, kad jeigu per likusį gyvenimą nepasakysiu aplinkiniams nieko daugiau, tik pačią kūdžiausią informaciją, tik kelis faktus, kurių nepasakiusi negaliu išsisukti ir gauti sąskaitos banke, tai gi niekas apie mane nieko ir nesužinos, jei tik nesiims specialių tyrimų. Na gerai, gal būt jie turės pažymą, kad esu neteista, gal prisimins, kad koja buvo pakankamai didelė, gal kažkaip supras, kuo sirgau, bet gi apie dūšią, apie charakterį jie nesužinos nieko. Apie beribį mano dosnumą ir charakterio puikumą” – pasakoju net graudindamasi, kalbuosi tarsi pati su savim, nors Izabel labai atidžiai klausosi.

“Kartais mes tikrai suteikiam per daug informacijos apie save, – sutinka ji, – jei tik norite, jūsų duomenys yra prieinami kiekvienam…”

“Ir tuomet, – skubu, tarsi bijodama pamiršti, – tu gali numirti kaip visai nežinomas žmogus. O ant kapo, prieš nuleidžiant į duobę, niekas nepaskys graudžios kalbos apie tai, kooooks žmogus paliko šią ašarų pakalnę… atviras, nuoširdus, dosnus ir nesavanaudiškas, širdingas …Ir niekas prie gedulingų pietų stalo neprisimins visų išėjusiojo dorybių…

“Ant kapo paprastai paskaitomos eilės, jos yra bendojo pobūdžio, kur jūs girdėjote pagiriamąsias kalbas mirusiems? Ar šitoje šalyje? Vikaras pasako kelias citatas iš Biblijos ir užbaigia, kad atėjęs iš dulkės, dulke paliksi…Kodėl reikia pasakoti, koks neįkainojamas žmogus mirė, ar tie, kurie atėjo į jo laidotuves to nežino? Ir kas jums sakė, kad šitas pasaulis yra ašarų pakalnė?” Ji neprieštarauja, taip, kaip ginčyčiaus aš – energingai ir aštriai gindama savo tiesą.

“Kultūriniai skirtumai, – sakau Izabel, – labai sunku suprasti… Mano mamytė daugsyk minėjo, kad pasaulis tikrai nesutvertas nesibaigiantiems malonumams ir jei nori tapti žmogum, (na tikrai, stabteliu pasakodama, lyg būčiau gimusi kate ir turiu pavirst į žmogų), dažniausi turi kankintis, nes pastanga ir yra skausmingas veiksmas…”

“Ar tikrai taip ir sakė jūsų mamytė? – Izabel aiškiai nepatinka mano mamytės mintys. Pasaulis yra nuostabi vieta, sukurta džiaugtis ir patirti laimę, taip sake mano mamytė” –  ramiai pertaria ji. Aš, aišku, norėčiau pasakyti, kad ta jos mamytė… bet susilaikau ir toliau giedu savo murmelę:

“Tai va, jie, tie aplinkiniai bus matę tave kiekvieną rytą išeinant ir vakare pareinant, geriausiu atveju kaimynai iš šonų bus pastebėję, kokios spalvos tavo patalynė, jei tu ją džiausi lauke. Žinos, kokios markės tavo automobilis ir tiek. Gal dar prisimins, kaip šypsodavaisi sakydama: ar tau viskas gerai? Jie nežinos nieko, jei tik tu užčiaupsi savo plepią burną. Ir man visai patinka tas naujas žaidimas. Nutylėti. Nesakyti. Nėra nieko įdomiau, kai darbe kas paklausia apie tavo asmeninį gyvenimą, o tu tą pačią akimirką sugebi taip nusukti kalbą, kad kolega net nesuvokia, kas įvyko. Man nebepatinka visiems aiškinti savo nusistatymų, veiklos, principų, pasakoti, kokius filmus mėgstu ir kur skrisiu rytoj. Manau, Saros taip nesielgia”…– pabaigiu visai be ryšio.

“Ar jūs katalikė?” –paklausia Izabelė. “Taip”, – sutinku linksėdama. “Tuomet aišku, kodėl jums norisi slapstytis. Jūs slepatės nuo visareginčios savo Dievo akies, nes jis jus Visur ir Visą Laiką mato… ir myli,tiesa? Jis gi mato, kai tiesiate ranką dešimto saldainio, jis girdi, kai jūs pameluojate ir jūs žinote, kad Dabar Esate Kalta ir būsite nubausta. Visi katalikai užauginti baimėje: Negalima – nedaryk. Esi kaltas. Būsi nubaustas”.

O kokia jūsų religija?– klausiu Izabel, bet tik tam, kad paklausčiau. “Mano religija labai paprasta: gali kaip nori rengtis, valgyti, ką nori daryti, teturi laikytis vienintelio principo: visuomet eiti teisingu keliu…”

 

101. Ir pas mane nedvokia šlapimu…

IMG_0313 (1)

“Tu tik pagalvok, – sako ji, – vos tik tu nustoji daugintis, gamta ima tave skubiai naikinti. Pradedi žilti. Iš pradžių tik kur ne kur koks palaikis plaukelis išlenda, o vėliau išsitrina paausiai, pabąla sklastymas. Bet tu vis dar dažaisi. Užkala nežmoniškai, bet dažaisi. Imi išsigalvoti visokių papuruškalų, paspalvalų – tik iki kito plovimo, tik šaknims ir visos tos suknistos nesąmonės, kad gamta, stebėdama tave iš šalies apsigautų – aha, dar ne žila, gal dar dauginsis. Tada žemės trauka įveikia tavo odos elastinguma, nugali kalogeną ir ima traukti žemyn tavo skūras. Pirmiausiai – nuo rankų – ir pasidaro sparneliai ir jau nebegali apsivilkti suknelės be rankovių, nes gamta, pamačiusi karančius rankų skudurus tuoj ir supras, kad tu nebesidauginsi.”

“Taip nedramatizuokite, Moli”, – sako psichologė, kuriai prirašyta aplankyti Moli 5 kartus iš viso, nes už tiek kartų moka sveikatos sistema arba ligonių kasos, suprantamiau.

“Kokios čia dramos, čia tik pastebėjimai ir net man pačiai jie atrodo pakankamai juokingi, – kaip ta gamta, bando įveikti psichologę Moli, – aš tai supratau tik dabar, kai visai nebegaliu paeiti. Kai vos nušliaužiu iki tualeto. Kai ištisom dienom sėdžiu prie lango, stebiu mažą mašinų aikštelę, bandau pamatyti, kaip auga žolė kieme, bet nematau, nes nebepritraukiu, todėl rūkau ir galvoju. Ir štai kiek visko prigalvojau”, – sako ji.

Psichologė aiškiai negali paprieštarauti pacientei, nes gi viską kuo puikiausiai apie tą rupūžę gamtą supranta ir pati, nes jos pačios akys tokios uždususios, o visa tokia pasususi, kaip ka tik pūkų pataluose išvoliota jauniklė, kurią netikėtai vartantis su kaži kokiu jaunikliu užtiko mama. Ji vis pastumia toliau ant nosies tuos akinius, o jie dvigubi ar trigubi, tik čiūūžt ir nučiuožia ant pačio galo.

“Ir nėra čia nieko tragiško nei tie jūsų plaukai, va, kaip puikiai sušukuoti, nei rankos. Rankos kaip rankos, – murma ji sau po nosim, nes tų rankų net nesimato per jūros bangos spalvos megztuką. – Ir nagai, va, sutvarkyti, ji pakelia prie tų dubultavų stiklų savo rankas, tiksliau nagus ir aiškiai lieka nepatenkinta tuo, ką pamato, bet nebekomentoja.

“Ir tada, kai ji jau apsisuka ne tik apie tavo rankas, bet ir liemenį, šlaunis ir visas kitas gundymui skirtas vietas, apsaugodama jas nuo gundymo riebalų ratais, tada ji imasi visų vidaus organų”, – tęsia oriai Moli ir jai, tiesą pasakius, visai neįdomu, ką galvoja psichologė, kuriai Moli odinė sofutė aiškiai tokia nepatogi, kad net žiovauti traukia. Kiek tokių klientų ji aplankė šiandien?

“Taigi, ta pamėklė gamta tau pasiunčia šlapimo nelaikymą, širdies ritmo sutrikimus ir sustingusius sąnarius, tie kariai puikiai atlieka savo darbą…”

“Nesijaudinkit, Moli, pas jus nedvokia šlapimu, va vakar… ji laiku susigriebia neišduoti kliento konfidencialumo, viskas čia pas jus gerai, don’t worry, –“ drąsina ji Moli.

“Ir pas mane nedvokia šlapimu…– kažkodėl užsikabina už to sakinio Moli ir visiškai jau akiplėšiškai atrėžia: “Nes aš dar kol kas nedarau į apatinius!”– beveik užrėkia pasipiktinus, bet piktintis viešai nepriimta šioje šalyje, fakus rodo ir keikiasi garsiai tik rytų europiečiai, menkai išsilavinę žmonės ir emigrantai iš naujai priimtų į ES šalių, todėl Moli tuoj ir susituri: “Sorry, įsijaučiau, žinot, visai malonu, kai tavęs kas nors nuolankiai klauso…”

“Tai ir kalbėkit, – drąsina Moli psichologė, – jei norite, galite net parėkauti. Labai sveika, kas rėkauja, niekuomet neserga skrandžio ligomis”.

“O jei sugalvočiau užsiropšt ant palangės per jūsų vizitą, ar paduotumėt man ranką, nes pati neturiu jėgų?

“Nemanau, – sako psichologė, – kad ką laimėtumėt užsilipusi, negalėčiau paduoti jums rankos, nes mūsų saugumo taisyklės…

“Na tai va, tai ir pasikalbėjome, – nutraukia ją Moli, – aš labai lauksiu jūsų kito vizito”, – sako ji, tarsi būtų tik ka pavirtusi į kitą žmogų.

Jos pasiskiria kitą pasimatymą, net apsikabina atsisveikindamos. Nes Moli mirtinai reikia ausų. O psichologei varnelės savo darbo kalendoriuje. Nes ta rupūžė gamta…

100. Velykų bobutės pakliedėjimai

IMG_0087

Kąsdama kolegės išleistuvių proga nupirktas vaišes, staiga pamatau, kaip aš, visai jau sena, po kiekvieno valgio, o jų turės būti mažiausiai du per dieną ir ne bele kokie, o skaniausi, nes aš pagaliau jau nebesilaikysiu subalansuotos mitybos principų, rysiu gyvulinius baltymus ir riebalus, kiaules visokias ir jų lašinius, o ne žalėsius ir dzin man bus kilogramai ir sąnariai. Va tuomet, po kiekvieno riebaus valgio aš dar gausiu sluoksniuotos tešlos bandelę su klevų sirupu, ne, galės būti ir paprasčiausias džemas, apipiltą kepintais pekanų riešutais…

Šitą vaizdelį man pasiūlo protas, kuris budi ir budi ir turi krūvą pasiūlymų kiekvieną sekundę, nes nuolat naršo po pasaulio informacijos šiukšlynus ir nieko daugiau neveikia, kaip tik pakišinėja man idiotiškiausius scenarijus, kartais jis būna tiesiog nepakenčiamas su tuo savo perdėtu visko žinojimu. Aišku, aš bandau jam ir kąsdama tas šventines vaišes pasakyti: „Škac“ – kaip visuomet, kai jis man įsipyksta, bet tas bandelės skonis, ne, gal vistik riešutų ant viršaus… Ir aš jau esu ta bobutė, ir kandu ją mažyyyčiais kąsneliais, kad tik ilgiau liktų burnoje, kaip bulvių košė vaikystėje – mažyyyčiais šaukšteliais, o jau jos trapumas, o jau tie sviesto, na gerai, galbūt ir margarino, bet labai panašu į sviestą skonis su džemu ir pekanais…

O ji rupūžė trupa, nes tešla tai sluoksniuota, tada prie lovos, kurioje aš tą bandelę valgau, kažkodėl užsimerkusi, nes tikriausiai kaifuoju, baltuose pataluose, būtinai atsiranda ir mano vaikai. Ir aišku, jie yra nepatenkinti, nes tie trupiniai tai yra riebūs ir juos reikia surinkti. Nes šlykščiai ant tos baltos patalynės atrodo. O kas nori rankioti trupinius, kad ir nuo kažikaip mylimos mamytės patalų? Niekas.

Taigi kandu aš tą bandelę ir prašau mintyse, beveik ir rėkiu: „Maldauju, netimk iš manęs tik dviejų dalykų: dantų ir proto…“ Nes jei tik įsivaizduotum – išprotėjusi moteris kanda bandelę su riešutais, o dantys tai prie lovos… Na gerai, ne stiklinėj, stiklinėj sovietmečiu buvo. Ant spintelės. Ružavi.

O mano vaikai, matydami, kad aš gerokai kuoktelėjusi, net nebesivaržo kalbėti tiesiog prie pat. Jie sako: „Vargšė, matai jai tik tiek ir liko, ta bandelė…“ bet aš tai ne kuoktelėjusi, nes jau išsiprašiau Dievulio malonių, bet apsimetu, kad nieeeko o nieko jau nebesukumekinu, kad jie ir daugiau ką apie mane pakalbėtų. Aš gi pagaliau galiu nebebijoti karmos pasekmių, būti liežuvautoja, tarpti puikybėje ir taip toliau.

O kodėl aš guliu ir puntu tą bandelę? O tai kam tų papildomų kalorijų? Tų karbohidratų? Ar kokie jie ten visi tie nesveikieji riebalai?  Ne, aš nuo pat anksčiausio ryto atsikėlusi, dešimt kartų  pasveikinusi saulę, jau lakstau plevėsuodama išsidraikiusiais žilais plaukais po parkus, bėgu kilometrus, ritmingai kvėpuoju… Ir dar darau jogą ir užsikeliu koją ant galvos ir še jums visiems. O jie net aikteli, tie kur netoliese parke: „Ar tau viskas gerai?“ – klausia, sakau: “Taip, man viskas yra ok”, o jie nueidami: „Nu tai aiškiai kuoktelėjo senoji“.

Ir tiek įsimintiju misdama tom kolegės išleistuvių vaišėm, kad visai beveik ir sveiką nuovoką pametu, nes nežinau kokį scenarijų savo senatvei pasirinkti, staiga girdžiu klausiant: „Are you ok?“ “Nu, – sakau kolegoms, – aš labai esu ok, užsikaifavau nuo tų pekanų skonio…” „A ja ja“,– kažkodėl visai  kaip vokiečiai sako mano kolegos, nes jie irgi šlamsčia pilnom burnom. Ir tik tuomet suprantu, ko tas protas blūdija. Tai gi GAVĖNIA. Pasninkas. O mes, kaip kokie bedieviai…

99. Gyvo žmogaus balsas

IMG_6453 (1)

Aš jos klausiu: “Ar tau padėti?” Ji pakartoja: “Padėti, padėti, nieko man nereikia padėti, matai, kad galiu pati, kol vaikštau, pasėdėk. Pasidaryk arbatos ir pasėdėk su manim”.
“Tu gi žinai, kad aš nemėgstu arbatos”. “Tai pasidaryk kavos. Pieno įsipilk. Sausainį pasiimk. Ir pasikalbam. Matai – tušti namai, tuš- tu – tė – liai” – ji išskiemenuoja, tarsi tik tam, kad pati įsitikintų.

“Kai paskambini į slaugių agentūrą, žinai, ko jie paklausia pirmiausia? Ar tas namas, kuriame gyvenate yra jūsų? Ne – kas jums atsitiko, ne – kaip jūs jaučiatės, o apie namą. Kaip manai, kodėl?” Ji gudriai mirkteli, o aš nežinau, kodėl?

“Tam namui mes dėjom pinigėlį prie pinigėlio. Mano vyras buvo paštininkas ir gaudavo tuomet, prieš 50 metų, 14 svarų per savaitę, tai buvo milžiniškas atlyginimas. Jį mylėjo visi kaimynai. O aš dirbau vaistininko padėjėja ir gaudavau tris su puse svaro. Spėk, kiek mes sumokėjom už šitą gražuolį namą tada? 9 tūkstančius.” Ji staiga suabejoja: “O kokiais pinigais? Neatsimenu… – nusivilia, bet tuoj ir priduria: “O dabar jis kainuoja pusę milijono. O kas iš to? Esu viena, kaip pirštas ir neturiu su kuo net pakalbėti, net su slauge, nors ji ateina tris kart per dieną, bet – negaliu.”

“Kodėl tu negali pasikalbėti su slauge, ar ji nebylė?” Airis prunkšteli ir nusisuka. Pasipiktinusi prunkšteli, ne iš juoko. Maža, sukumpusi, vieniša, vos perstatinėja kojas, vos peršliaužia  kambarį, beveik akla, bet labai ambicinga. Už tai ją ir myliu. “Aš gi nieko nesuprantu, ką ji man sako. O ji nesupranta, ką aš jai sakau. Ji atvažiavusi iš kitų kraštų… na, iš ten, kur labai karšta… Ji beveik pruknkščia, nes aš nepasiduodu, vaidinu, kad nesuprantu, o ji negali įvardinti nei šalies, nei odos spalvos, nes tai būtų žiauriai nemandagu pirmiausia, o paskui dar ir rasistiška.

“Ji tik linksi galvą ir krūpčioja, tarsi būtų buvus mušama. Ji net mano rajono neištaria normaliai. Tu girdėjai, kaip ji sako? Ji sako Upminister, o reikia Apminster. Tai apie ką mes galim pasikalbėti? Ar tu žinai, ką darau, kai tiesiog pasiilgstu gyvo žmogaus balso? Skambinu vaistininkui ir kuo rimčiausiai klausinėju apie vaistus.  O šitų ar turite sandėlyje? – sakau, – man patinka, kai vaistininkas kantriai kaskartą atsako: “Palaukite minutėlę, tuoj pažiūrėsiu” – ir ta minutėlė man reiškia, kad jis pasakys dar vieną ar du sakinius. O aš padėkosiu. O jis pabaigoje dar perklaus: “Madam, ar dar kuo nors galiu jums padėti?” Tada aš nusijuokiu, kaip kažkada, kai buvau jauna ir nepriklausoma, tarsi ir dabar būčiau lygiai tokia pati ir mandagiai padėkoju: “Žinoma, kad ne, kaip gi jūs man padėsite… ir gerai, kad jis nesigilina, kodėl taip pabaigiau pokalbį, ką aš jam pasakyčiau?”

“Tu dabar išeisi ir aš vėl norėsiu numirti… Per ilgai čia užsibuvau..” Ji prisiglaudžia man prie alkūnės, sukumpus, pusės mano ūgio, beveik plika ir tokia porcelianinė, nes jei tik spragtelėčiau jai sprigtą, tai ir subyrėtų į šipulius. Ir kaip visuomet, jau visai prie durų, kad dar nors kiek ištemptų tą paskutinę akimirką, tuojau pat pakeičia temą: “Tik niekam nesakyk, aš ją pakeisiu, tą slaugę. Jau susitariau su kita agentūra. Žinai, kiek man tai kainuos? 85 svarus per dieną… bet jos man pažadėjo pasikalbėti kasdien.” Tada ji parodo ženklą, kuris reiškia: užsitrauk užtrauktuku burną, aš jai parodau atgal – tyla.

“Aš tavęs lauksiu”,– sako ji jau valdingai, tarsi vėl būtų atvirtusi į tokią, kokia buvo jauna ir nepriklausoma…

Prie vartelių nusiunčiu jai oro bučinį ir sakau: “Atiaaaa! – nesvarbu, kad lietuviškai – susitiksim kitą antradienįįįį, –  jau angliškai, o ji, girdžiu sako: “Kokia ji miela” –  aišku, angliškai…sau…

 

98. Išpūstos pono Chaimo šnervės

 

IMG_0085

Į mėsinę aš visuomet bijau eiti. Net ir su  Babce. Mėsininkas atrodo labai baisus. Jo prijuostė kraujuota, o galva didelė, kaip ne žmogaus. Antakiai susiėję virš nosies taip vešliai, kad rodosi kas tyčia nužymėjo plačiausią taką virš Chaimo akių. Baltomis mažomis plytelėmis išklijuotos sienos mutaškytos krauju. Ant apskritos kulbės, didelės, kaip stalas salione, numestas mėsos gabalas, iš kurios Chaimas atkerta, ko prašomas. Aš vengiu net žiūrėti į kulbę, nes ant jos iškėtota mėsa atrodo kaip išmėtytos žmogaus kūno dalys. Prie aštriai raudono mėsos gabalo guli ir kirvis. Parduotuvė panaši į ligoninės operacinę, žinau, kaip ji atrodo: mat visai neseniai gydytojas tokioje pačioje baltoje patalpoje, kuri net ir kvepėjo panašiai, „iškirpo“ anginą. Jis taip ir pasakė Motinai: „Juokinga, tik čiukšt, brūkšt ir iškirpsim, kokia čia operacija“.

Man šlykštus negyvos mėsos vaizdas. Kaip ir gydytojui, kuris liepė būti gerai išsižiojus, tuomet viskas baigsis greitai. Jis taip atsainiai tėkštelėjo į inksto formos lėkštutę „iškirptus“ glandus, tarsi bijotų, kad jie prilips prie pirštų. Ir pasakė aiškiai šlykštėdamasis: „Absoliučiai supūliavę“…

Beje kirvis ant tos kulbės – taip pat nieko gero. Jis gali kalbėtis su visais, prie ko prisiliečia: su malkomis, mėsa, šakomis… Aštriai, tarsi jo žodis jau iš anksto bus ir yra paskutinis. Malkas jis šokdina ir tai yra visai įdomu žiūrėti. Tik motina  prie sandėliuko, paprastai pati jas kapojanti, liepia paeiti toliau, kad koks pagalys nepykštelėtų į galvą.Užlindusi už Babcės nugaros, aš nenoriu žiūrėti nei į Chaimą, nei į mėsą, nei į kirvį, nei į kraujuotas  sienas, tik į savo batus, todėl mėsininkas bando prakalbinti: „Ui, koks gražus, rausvais žandukais mergaitis…“

Tada  Babcė, skaudžiai truktelėjusi už rankos, paliepia: „Pasisveikink mandagiai su ponu Chaimu.“

Esu priversta pakelti akis, kad pasakyčiau: „Laba diena, ponas Chaimai“. Žiauriai bijau to momento, nes visuomet o visuomet, kai tik jas pakeliu aukštyn, pamatau, kad pasilenkęs ir švelniai šypsodamasis į mane žiūri visai ne žmogus… o juoda buliaus galva… Nesuspėju pamatyti, ar yra ragai, susvyruoju, tarsi jau tuoj ketinčiau alpti, o Chaimas, ne juokais susirūpina: „Reikia duoti sviežo buljono, būtinai, tuoj atkirsiu gabaliuką, gal panelytis turi anemiją?“ Aš nežinau kas yra sviežo ir kodėl jis kirčiuoja „bul“. O jis nežino kad aš turiu šleikštulį, o ne mažakraujystę, todėl tuoj pat išsišiepia: „Ir mes su Sara norėtume turėti tokis gražus mergaitis…“ – jis kiekvieną kartą pasako tuos pačius žodžius, – „bet ponas Dievas mums nedavė vaikutis…“

Babcė ima „kokį kilą kryžinės“, kiaulės galvą „košelienai“ ir dar kauliukų, kuriuos ištroškins kartu su raugintais kopūstais.

Tada ir prasideda baigiamoji dalis: aš turiu gražiai tūptelėjusi, padėkoti mėsininkui. Paprastai visada delsiu, nes bijau  ir vėl pamatyti buliaus galvą ir išsipūtusias šnerves, ir išgirsti tą  „ui“. Babcė  niukteli į pašonę: “Padaryk „kniksą““ – taip vadinasi tūptelėjimas, prilaikant suknelės kraštelį – ir padėkok ponui, tuojau eisim…

Tūpteliu, o Chaimas iš pasitenkinimo tik išpučia žandus: „Prašom ir kitą kartą, panelytis…“

Kodėl jis maišo moteriškąją giminę su vyriškąja?  Bet aš jam aiškiai patinku. Todėl Babcė visada  į mėsinę tempia ir mane.