74. Visa perkūnerija vyksta tyloje. M. Skorsezė “Silence”

img_1252

Tai va, dabar ir galvoju, kokia ta Valentino diena būdavo Kaune? Kokia kokia – apsėstas  stalas, nežinau ar visi suvažiavę iš papratimo ar iš noro? Pyragas – širdis, dovanėlės.  Visuomet viską darydavau per jėgą, nes taip reikia, nes privalėdavau būti pavyzdys. Augantiems vaikams. Kaip nepamiršti artimųjų. Kaip juos mylėti. Nes jie – numero uno tavo gyvenime. Negaliu prisiminti, kas man tai buvo įkalęs į galvą? Negi būčiau pati susigalvojusi? Kada galvoje atsirado ta idee fixe  – sukurti kaži kokią mistinę artimųjų imperiją? Gal vaikystėje? Kai buvau vienas, trijų moterų auginamas vaikas? Ta keista moteriška šeima visiškai neįsipaišė į darbininkišką mūsų daugiabučio gyvenimą, kur vaikai sulaukdavo po darbo dažniausiai parsvyruojančio tėvo, o motinos – su sietkom abiejose rankose. Būtent sietkom, nes kitaip to darinio su akutėm nepavadinsi. Ir čia tikrai nereikia lietuvinti.

Mano mama – didelio fabriko planavimo skyriaus viršininkė – grįždavo namo nešina lakiniu portfeliuku su dokumentais, kurį ji parsivežė iš demokratinės Vokietijos. Mamos sesuo Irka – darbininkiškos valgyklos vedėja, pareidavo ratuota žiedais ant visų pirštų, o babcė išeidavo džiauti skalbinių su peruku ant galvos. Nes jei negali nueiti susidėti „šalto“, – buvo toks plaukų sudėjimo būdas kirpykloj, tai reikia užsimauti peruką. Galva visuomet turi atrodyti idealiai.

Ir va tokia mano šeima buvo vienintelė per visus 36 butus. Iš mūsų šeimos pagėrę darbininkai pasišaipydavo atvirai, o blaivūs pagarbiai sveikindavosi su babce. Ir tas tik mūsų keturių kolektyvėlis, šiaudo sienom nuo patyčių, tikriausiai man įkalė mintį – gentis turi būti stipri, vieninga, su giliom tradicijom. Ir niekam neįdomu, kad tu nenori daryti šventės. Ji turi įvykti. Galinga, pavyzdinė, su giliom mintim, palinkėjimais, kalbėjimusi, o ne valgymu prie stalo, na truputį ir valgymu, gerai. Šventės pirmiausiai buvo mano asmeninis pavyzdys. Nes žygiais, o ne žodžiais…

Iš pradžių mane apimdavo panika, baisinis nenoras – o Dieve, artėja: Valentino diena, Kalėdos, Velykos ir t.t. Galvoje tarpinė būsena tarp to, kad reikia ir kaip labai nenoriu. Nenoriu ruoštis, puošti, pirkti ir pakuoti, dengti stalą, po to tvarkyti indus. Niekada nenorėjau, nors visos šventės mano motinos namuose buvo šiltos ir aš jų labai laukdavau. Nes ne aš būdavau už jas atsakinga.

Piktindamasi, kad kada po perkūnais ateis ta diena, kai man nebereikės viso to daryti, pakeldavau save už čiuprynos ir pirmiausiai išsivalydavau spinteles. Tuomet man užsinorėdavo muzikos ir skambant Sade aš išsibrūžindavau visus seniai apleistus kampus. O paskui užsimaišydavau tešlą. Parūkydavau į tarpus ir rūkydama prigalvodavau, ką pasakysiu prie stalo. Kažkodėl dūmindavau pakėlusi galvą į dangų ir dangus man kaip mat imdavo siųsti mintis. Kokia bus ta kalba. Nes ji turi būti įsimintina. Ko linkėsiu. Taip, mintyse susitaikiusi su negalėjimu išvengti šventės, aš jai baigdavau ruoštis jau visai džiaugmingai. O vakare, kai imdavo temti, su vaikais puošdavom namus. Ir net kai primityviai apvesdavom holo palubę šviečiančiom lempelėm, kai prikabinėdavom dekoracijų, pasidarydavo visai šilta. Gal nuo tų lempelių, ar nuo to kad jas paramstėm tokiom vinim, kokias radom, kad vinis kalėm akmeniu, o ne plaktuku, nes nežinom tą kart kur jis yra, kad spygavom, laipiojom ir buvom kartu. Ir tą akimirką, kai įjungdavom lempeles ir rasdavosi tas genties bendrumo jausmas. Ir aš jausdavausi padėjusi dar vieną akmenį į gentį supančią sieną. O paskui, kai jau viskas praeidavo, kuri nors mergaičių pasakydavo: „Visai faina šventė buvo, ar ne?“ Ir tik dėl to sakinio būdavo galima viską pakartoti iš naujo.

Ir šiandien, pagaliau – esu visiškai laisva nuo švenčių ruošimo priedermės, pagaliau atėjo tas laikas, kai nebereikia išsikrapštyti visų pakampių ir sustoti parduotuvėj nupirkti širdelių, kad jas kur velniai, kokios brangios, kai nereikia užsimaišyti tešlos ir iškepti širdies formos pyrago, kai nereikia sugalvoti, kokios meilės kiekvienam, jau išplatėjusios šeimos nariui palinkėsi, valio !!!

Laikau dovaną savo Valentinui, gavau dovaną. Žiūrim naujausią M. Skorsezės filmą „Silence“. Ir mano Dievas, visai kaip filme, niekaip neatsako man, kodėl nejaučiu šventės? Kodėl jis tyli tuomet, kai man labiausiai reikia atsakymo?

Atsakymą sau ir visiems tiems, kurie už žmogaus laisvę daryti ką nori ir nedaryti, ko nenori, sugalvoju visai prieš užmigdama: tik kas kartą priversdamas save, tik valigai dėdamas pastangas – fu kokie kampuoti žodžiai, gali sulaukti rezultato. Tik tiek. Ir apie Valentino dieną taip pat. Ir kai sugalvoju tuos sakinius ir noriu pasitikrinti, ar tikrai jie teisingi, mano Dievas vėl ir vėl tyli. Gal jo net nėra šalia? O gal jau miega? Pažiūrėkit filmą, vertas.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s