78. Apie kapus, Mažylį, ir nuostabią lietuvių savybę – gebėjimą džiaugtis lygiai pusę dienos.

IMG_1942

Tai va. Pakeičiau vandenį tulpėms ir narcizams. Sutvarkiau dvi spintos lentynas. Tiesiog racionaliai sudėjau daiktus, kurie šiaip jau turi turėti atskirą spintelę, bet gyvens ir lentynoj – tarkim: keli labai vertingi lašai antistatiko. Plaukų dažų svarstyklės, naujos pastos pakuotė. Visi jie skirtingo aukščio ir formos, todėl aš negaliu jų surikiuoti, kaip kareivių, pagal ūgį. O norėčiau. Nes labai mėgstu, kai viskas yra surikiuota. Ir tuomet, nepatikėjau pati, o buvo po 7 dešimt iš ryto, išėjau pasivaikščioti. Visai už kelių kampų yra senutėlės net nuo 18… kažkelintųjų kapinės, susivartę, pašalo iškilotais paminklais, užžėlusiais užrašais, bet vos už vartų stoja tokia ramybė ir nebaimė, kad nebaimė čia ir gventi. Kol kas dar nėra šilta, bet puikią vietelę palei tvorą jau užsiėmęs vienas šio hostelio svečias. Paskui jų atsiras daugiau. Kartą mačiau, kaip atsisėdęs tiesiai ant kapo atitvaro, apsikabinęs paminklą balsu verkė lenkas, kaip koks laidotuvių raudotojas. Didelis ir pilvotas, jis repavo ir repavo, pats klausdamas ir pats atsakydamas ir aiškiai buvo suprasti kalba ir žodžiai, ant pečių užsimetęs pleduką, kaip koks iš vandens ištrauktas pabėgėlis.

O va šiandien kapinėse vaikščiojo savivaldybės tvarkytojai ir rankiojo tai, ką paliko vietiniai benamiai. Tikrai – ramiai išgerti ir pagalvoti apie amžinybę kapinėse įmanoma. Čia ypač pasimato, kad mūsų galvojimas, kad tu esi kam nors reikalingas, svarbus ir tave širdy nešiosis ir lankys kapuose kartų kartos – yra absoliutus bullshit. Tik čia ir dabar: „How are you?“ – klausia darbininkas, keldamas šiukšlę, ne todėl, kad gavoja, kad aš tokį ankstyvą rytmetį nespėjus į kapą sulįsti vaiduoklė, o todėl, kad taip mandagu. „Not too bad“ – ir jam sekasi neblogai. Ir tie du sakiniai, tie bereikšmiai paklausimai: “Kaip jūs šiandien?“ – yra skirti per akimirką sunaikinti žmoguje agresiją ir blogus ketinimus, nes jei tavęs klausia, kaip tu šiandien, tai aišku, kad tiesiog nepatogu po tokio klausimo imti juos ir iššaudyti arba pavogti visai neblogą jų automobilį.

Tai va, tokia taika ir ramybė, toks susitaikymas ir priėmimas atsiranda tuose kapuose, kad net nesinori skaityti, kaip Bumblauskas abejoja Mažyliu. Ir to pasipūtimo, lygiai kiek išsipūtimo, tegu ir būsiu nemandagi, nes yra šalių, kur žmonės neskirstomi nei pagal spalvą, nei pagal kitus kūno požymius, kad man net sunku suvokti, kad tas fainas bratūcha Bumblauskas, kuris toks putiovas, paprastas, intelektualus, būtent taip jis save pozicionavo iki šiol – savas – yra taip pritvinkęs. Žiauru. Ir kas tas Mažylis? O tas Mažylis yra mano tetos draugės Julijos, (abi sau vaikšto dievo soduose jau seniai) – profesoriaus Prano Mažylio, kuris yra toks nusipelnęs Lietuvai, kad net gėda būtų priminti, marčios sūnus. Taip išeina, taigi to paties garsiojo Mažylio anūkas. Ir užaugęs jis anos Lietuvos vertybių Kauno centre, pilkame smetoniškame nuosavame name ir yra ne iš Pirdūniškių kaimo trobos, sulindusios į žemę, bei per didžiulius spraudulius į miestą įsispraudęs tipas. Kuklus ir daug pasiekęs žmogus. Tik apie tai pamiršo paraportuoti Bumblauskui. Ir kas paradoksaliausia apskritai šioje istorijoje, kuri seka tuoj pat po užkastos merginos, šuns suėsto kūdikio, kažkelinto užtvatinto vaiko, iššaudytos šeimos ir tarammmm – Nepriklausomybė. Be kraujo, kulkų, žaizdų, bet labai šlykščiai. Su visu du milijoniniu nepatiklumu, pavydu. Rado? Valioooo, bet pala pala… Aha…

Tai va, vakar buvau Guy‘s ligoninėje nedideliam chirurginam veiksmui. Pasijutau tokia svarbi ir įdomi kiekvienam čia dirbančiam žmogui, pradedant nuo to, kuris man UŽ DYKĄ atnešė tamprias kojines, apsaugančias nuo trombų, kurias tokias pačias LT rekia pirkti ir mokėti 30 eurų. Kuris atnešė ir parodė, kaip paprastai jas užsitraukti ant kojos, kuris padavė slippers, vienkartines kojines vakščioti ir buvo toks laimingas, galėdamas man viską papasakoti, kad man net buvo nepatogu, nes aš taip nepapratus. Taip aptarnaujamas LT gali būti tik privačioj klinikoj, už savus pinigus. Ir visas staff operacinėj, ėjo prie manęs ir ir pasakojo: „AŠ esu Jonas, aš laikysiu jūsų galvą“, „Aš esu Petras, aš laikysiu jūsų ranką“, „Aš esu Zigmas, va dabar čia patepsiu ir labai atsiprašau, bet įdursiu“ – o aš stovėjau ir gėdinausi, kad tiek žmonių ir jie tokie faini, mandagūs ir UŽ DYKĄ.

Ir palatoj šalia visą laiką buvo seselinas iš Filipinų, kuris pasakojo apie savo šalį ir kaip jos jau pasiilgo, ir klausė apie mano ir juokėsi, ir buvo taip faina gulėti, su juo kalbėti ir nejausti, kad jis tai daro išmokęs, bet daro, o ne nulupa antklodę nuo senyvos močiutės po insulto, – mano draugė LT pasakojo. Suduria vaistus ir nieko nepasakius išeina durti dar dvidešimčiai ligonių, nes tiek jų turi, nes dirba „ant dviejų etatų“, jei nori pirkti duonos su sviestu. Ir gali lietuviai kalbėti, ką tik nori, kad Anglijoje gydo paracetamoliu. Absoliuti nesąmonė. Jei tik moki susikalbėti, jie gydo taip, kaip dar toli sovietinio lagerio šalyse. Ir kyšių neima. Ta slaugytoja, kuri man atnešė kavos ir pasidomėjo iš kur aš, buvo iš Nigerijos. Ji pasiteiravo, ar aš kada nors buvau Nigerijoj? Ar aš norėčiau su ja ten nuvažiuoti? Apsikabinę atsisveikindamos, mes sutarėm, kad ji nepamirš kai jau važiuos, pasiimti ir mane kartu. Taigi vaikštau dar ir šiandien apsvagus nuo dėmesio, džiaugiuosi ne tik gydymo sistema, kuri be abejo turi trūkumų, bet ir Nepriklausomybės aktu. Kurį rado. Be jokios abejonės didis, nors ir kuklus žmogus.

Advertisements

5 thoughts on “78. Apie kapus, Mažylį, ir nuostabią lietuvių savybę – gebėjimą džiaugtis lygiai pusę dienos.

  1. aš pagulėjęs UK ligoninėj (ir dar kokioj- psichiatrinėj) taip pat buvau labai nustebęs. Ten jaučiausi kaip 5 žvaigždučių viešbutyje, aišku personalo būta visokio – juk neveltui jų nervai irgi ištampyti. Bet ten jaučiausi labai gerai… Manim rūpinosi ne tik kunigas, dietologas, fizioterapeutas ir t.t. bet užsiėmimų specialistas (occupational therapist)- pvz. specialistas mokantis kažką veikti -pvz. daryti kokteilius, piešti, sportuoti.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s