97. Tikriausiai žiemos buvo labai šaltos…

… nes eidama  į kiemą turėdavau mautis dvejas kelnes ir apsirengti kelis megztinius. Suprakaituodavau kaip mat. Tas prakaitavimas, nuo per didelio kiekio rūbų kaip koks ženklas lydės visą vaikystę ir bus taip įgrįsęs, kaip ir skersvėjo baimė, kurią kalte kalė Babcė – ant skersvėjo būti negalima, nes sutrauks, supūs ir t.t. Kai užaugsiu, tyčia darysiu didžiausius skersvėjus, nesibijosiu jų ir paaiškės, kad tai visiškas Babcės pramanas. Tiesiog įgeidis, arba, kaip dabar madinga sakyti – dėmesio stoka.

Didžiausias darbas einant į lauką būdavo apsiauti vengerkas, batus aukštais aulais. Jos  visos būdavo per mažos. Greičiau – per siauros. Babcė darydavo patobulinimus. Aulinukus įpjaudavo aulo viršuje ar per vidurį. Ar tarp nosigalio ir čiurnos. Beveik visuose žiojėjo praardytos skylės, mat koja, ant kurios Babcė vyniodavo laikraštį, po to maudavo polietileninį maišelį ir  dvejas kojines, netilpdavo į jokius batus. Nes net ir negalėjo tilpti. Ir ne batsiuviai čia buvo kalti. Ir net ne pagal amžių išaugusi koja. Gal iš tuomet dar nesuvokiamo pasipriešinimo ar tiesiog per daug suspaustų pėdų, kojos, nors apmuturiuotos visomis nuo šalčio turėjusiomis saugoti priemonėmis, būdavo šaltos. „Kaip ledas“ – konstatuodavo Babcė, tačiau net labai protinga jos galva, neišnešdavo, ką reikėtų daryti. Daugiau niekam iš kiemo vaikų nereikėdavo iškęsti kojų įvyniojimo akcijos. Dažniausiai ant praplyšusių pėdkelnių apsiavę batus, išsidūkę, įkritę į sniegą, sušilę vaikai net išsirengdavo: „Fuuuu, kaip karšta…“–  tik ne aš. Prirengta, kaip svogūnas, negalėdavau bėgioti, net vaikščioti buvo nepatogu. Gal todėl nemėgstu žiemos. Nes ji asocijuojasi su įvyniojimais, mūturiavimais, stabaru. Kuoka, kuria vertėtų truktelėti Babcei per strėnas už jos eksperimentus su vaiku. Ale ką jau dabar… amžiną tau atilsį, amžiną tau atilsį, Vladislava. Tu mano vienintele močiute. Babce.

Kai užaugsiu, tos vargšės pėdos bus deformuotos, styros kaulai – hallux valgus.  Aš niekuomet negalėsiu avėti jokių madingų batų aukšta  pakulne, smaila nosimi  ir vaidinsiu madingą taip, kaip išmanysiu. Moterys bazėje – yra toks parduotuvių tinklas Kaune ir šiandien, ir gal net bus amžinai, net tos moterys dejuos, kai ieškosiu sau batų. Ir tai bus tikrai labai sunkus darbas juos surasti: „Ponia, jums tik basai vaikščioti“ – galės patarti prekeivės, kaip peiliu rėždamos tiesą, kurią žinau pati, bet nenoriu žinoti: „Eik tu po perkūnais, Vladislava“.

Aš turiu pačiūžas – jas turi visi kiemo vaikai. Berniukai – peilius, o mergaitės figurkes.  Figurkės gražesnės, nes prie geležtės prisukti grakštūs, visai madingi, o svarbiausia – balti ir su pakulne batai, aukštoku aulu. Mažesniosioms mergaitėms perkamos sniegurkės – jų geležtės užraitytos, kaip Kaziuko riestainis, prie pat batelio nosies. Čiuožinėti žiemą – įprasta pramoga. Masinis, bet ne vienintelis to meto užsiėmimas. Didesniuose kiemuose Namų valdyba išliedavo ledą, čiuožyklas savo stadionuose įsirengdavo ir  mokyklos.

Už Komjaunimo gatvės  parduotuvės, didžiuliame tuščiame plote, netoli baseinėlio, išmūryto iš didelių akmenų, kuris neva turėtų papuošti  Vilijampolės dykrą, visada tuščio ir lietingą ir sausą vasarą,  ir kokie architektai tokią nesąmonę, pilną šiukšlių galėjo sugalvoti, ta pati namų valdyba žiemą aptverdavo ir apšviesdavo mikrorajono čiuožyklą. Čia rinkdavosi vaikai – mažesni ir augesni. Kartais dėl ledo vykdavo tikras karas – berniukai, susirentę vartus, visą dieną varinėdavo šaibą. Taip vadinosi tuomet ledo ritulys. Jie visi ketino tapti arba tarybiniais kosmonautais, arba tarybiniais ledo tulininkais – garbingais, kurie gali įveikti stipriausius priešininkus anuomet – kanadiečius ir čekoslovakus.

Nors parduotuvėje pačiūžų nėra, čekoslovakišką žiemos džiaugsmą turi net skurdžiausiai gyvenančių kaimynų vaikai. Dar mamos privalėdavo gauti  kašmiloninius megztinius – spalvingus, išpintus stambiomis pynėmis, aukštomis apykaklėmis. Kas tas kašmilonas ir kokia siūlo sudėtis? Paprastai, po juo pasirengę  prastesnių šiltų drabužių, spalvotais, beveik vienodais megztiniais, vaikai sekmadieniais gremžė ledą. Mergaitės mokėsi čiuožti atbulos, viražų ir, kaip ir berniukai, svajojo tapti tarybinėmis ledo šokėjomis. Televizorius tada rodė daug ledo…

Aš neidavau  į mokyklos čiuožyklą. Nes  keturiasdešimt pirmojo dydžio pačiūžas galėdavai gauti tik juodas. Vyriškas. O tai reiškia, kad vaikai tyčiosis iš ne vaikiškai didelių pėdų. Tuomet motina sugalvojo gudrybę. Sekmadienį ji išeidavo kurti Zaporožiečio –  baltosios gulbelės. Mat žiemą užkurti tarybinę mašiną būdavo ne taip jau paprasta. Nuo ryto, ketindami kur nors vykti,  prie garažų vyrai, po pat mašinų priekiais susikūrę laužus, šildydavo variklius, kaip tikri šamanai, šokinėdami tai prie laužo, tai prie variklio rakto, tarsi  burdavo, tyliai bambėdami dėl „tokio nežmoniško“ šalčio ir „to prakeikto variklio“.

Motina veždavo mane Pakaunės keliu tol, kol rasdavo pakelėje  užšalusią balą. Tai ir būdavo mano čiuožykla. Viena, ant nelygios, visai nedidelės balos, kartais ant kokio pakelės griovio, aš nekenčiau žiemos, pačiūžų, ledo ir savo pėdų…