50. Anglų kalba pažengusiems. Pasirodo, aš visai nemėgstu sporto…

Kai sėdžiu ir žiūriu į jūrą, kuri nuėjusi toli toli, tačiau jos pradžia aiškiai matosi, ant tokio pat smėlio, kaip ir prie Baltijos, atrodo, kad jūra bėgte bėga atgal. Tos kanto bangelės iš tolo piešiasi, kaip kokios pėdelės – tapnoja tapnoja, marma ir mirguliuoja ir tereikia ištiesti rankas ir ji tuoj tuoj įpuls į glėbį.

   

O kai pakeliu akis į dangų, tai šiemet jis man toks aukštas, išlakus, toks besimaivantis tais savo debesimis ir formomis, pasišiaušęs, koketiškas, visai nepasiekiamas, tik galimas išmatuoti akimis. Tai va, kai tik pakeliu akis į dangų, o kiloju dažnai, tai kas kartą man iškyla klausimas – o tai po kokiu dangum aš gyvenu šiandien? Ar jis tas pats, kaip ir Lietuvoj? O gal tie debesys nukeliauja iki pat mano terasos? Kaip su tuo dangum yra, jei vieną naktį miegu Deal miesčiuke, pusryčiauju St. Mary’s bay, o krabų mėsą perku Dungeness?

Klausiu Barbaros, ar ji dažnai pasižiūri į dangų? Bet ji tik krato galvą. Sako, kad dangus jai sukelia ypatingą liūdesį ir jame ji tarsi pamato visas neišsipildžiusias savo svajones. “Aš žiūriu tenisą. Jau keturiasdešimt metų. Labai mėgstu. Ypač Vimbldono turnyrą.” “Ar žinai, klausia Barbara, kas šiame turnyre sužaidęs 7 prieš kvalifikacines kovas ir 7 mačus, buvo visiškai sutriuškintas 772 pasaulio raketės?” Man belieka durti, kaip pirštu į akį. Nes tą pavardę žinau tik dėl to, kad ji man rodosi tokia netinkanti, ypač  teniso žaidėjui – Berankis – klausiu? O ji pasiima vieną iš 5 savo užrašų knygelių ir iškimingai perskaito: Richardas Birankis.

Man smagu, kad ji domisi Lietuva, nors taip, nors ir po Brexit’o, nors ir balsavusi leave. Išverčiu jo pavardę, sakau, matai, angliškai bus without hands – o ji išpučia akis ir prieštarauja – tai kad jis su abiem rankom. Bet čia jau bajeris. Ji sako, kad jo sirgaliai šoko aplink jį ir šokinėjo, labai buvo excited.  Tai ko čia džiaugtis, klausiu, jei pralaimėjai? Barbara sako, kad visi žmonės svajoja patekti į tą turnyrą, o laimėti, tai – kai kurių yra viso gyvenimo svajonė, kuri ne būtinai ir išsipildo.

Barbara žino, kad nuo pat sausio jis teuždirbo gal kokius 290 svarų, nesisekė jam šiemet. Tačiau jei sužais dar vieną mačą, gali uždirbti 50 tūkstančių, net jei pralaimės, o jei laimės, tai tuomet jau ryškiai daugiau.

Dar ji man papasakoja, kad šiandien geriausias pasaulio žaidėjas yra Novak Djokovic ir kad jei laimėsi Vimbldono turnyrą, tapsi iš karto visų Anglijos teniso klubų nariu. O tai yra absoliučiai kiekvieno sportininko svajonė, nes tai didelė garbė.

Barbara sako, kad ir jos mama visuomet žiūrėjo tenisą, gal ji tą pomėgį tiesiog paveldėjo? Ir labai gailisi, kad neturi Sky televizijos, nes tuomet galėtų žiūrėti visus keturis pasaulio turnyrus: Australian open, French open, Vimbldon ir US open.

Ji mano, kad 70, 80 ir 90 – ais metais turnyrai buvo žymiai įdomesni, nes buvo daugiau spalvingų asmenybių, o dabar jie lupasi dėl pinigų… Be to, atsirado žaidėjų iš Serbijos, Čekijos, Rusijos, jų anksčiau tiesiog nebuvo…

Be to, 20 – ais, 30 –ais praėjusio amžiaus metais, žaidėjas, kuris laimėjo Vimbldono turnyrą, gaudavo vaučerį, lietuviškai tikriausiai čekį, kurį pateikus tam tikroje kavinėje galėdavai gauti arbatos ir braškių kremo… va taip keičiasi laikai, atsidūsta Barbara.

Žodžiu, jei ir yra šiose sportinėse reminiscencijose kokių netikslumų – sakykit Barbarai. Aš tik klausiau įtempusi ausis, stengiausi išgirsti, staigiai verčiau  ir užsirašinėjau…

Iš tos nevilties, kad taip nesidomiu sportu ir visiškai nieko nežinau apie Didžiojo kirčio turnyrus, pasakau Barbarai tekstą, kurį išmokau sekmadienį. Dabar mat, jau mokausi ne paskirus žodžius, o kelių sakinių tekstus:

Barbara juokiasi. Ir aš taip pat. O ką, geras tekstas. Tikrai kada nors pravers. Kai turėsiu didelį namą, būsiu jo šeimininkė ir net galėsiu išnuomoti kelis kambarius į svajonių šalį suspėjusiems atvykti gentainiams.

 

49. Anglų kalba pažengusiems. Visos Barbaros Silvos… ir skaičiai

Kas galėjo pamanyti, kad tose knygose spalvoais ir vienspalviais viršeliais galėtum perskaityti visą Barbaros dieną? Ir jei kas nors, kas kada nors kraustys jos namus, po to, kai ji išeis į Dievo sodus, neišmes jų, o paskaitys –  visas jos gyvenimas bus kaip ant delno…visas paprastas gyvenimas bus surašytas, smulkiai ir kruopščiai, kaip kasdienos murmelė.

Jos sudėtos aplink tą vietą, kur ji sėdi, visuomet patogiai ir po ranka. Viena užrašinė, tarsi didelė piniginė – dienoraštis. Jame Barbara tiesiog fiksuoja dienos įvykius. Klausiu, ar tu rašai, kaip tą dieną jauteisi? Ji prieštarauja. Sako, kad tik fiksuoja įvykius ir paskaito atsivertus: „Šiandien lapė nusinešė ketvirtąją, priešpaskuinę Mišel (dukros) vištą. Sakiau jai, kad nepaleistų į tą medžių tankmę vaikščioti, bet jai nė motais. Dabar galės suskaičiuoti, kiek patyrė nuostolio, nes, pasak jos vien vištų gardo įrengimas kainavo apie 500 svarų“. Klausiu, ar dukra pati papasakojo apie pražuvusias vištas?  Barbara sako, kad parašė žinutę…

Kitam įraše ji tiesiog užfiksuoja, kad Mišel jau nusipirko dvi vištas, vietoj tų, pražuvusių, nes labai mėgsta naminius kiaušinius. Ji tarsi teisinasi, kad turi daug dalykų užsirašyti, nes laikas eina labai greitai, o galva kartais būna kaip kopūstas, tiesiog ima ir iškrenta dienos, ypač tokios, kaip visa ši savaitė…

Dvi užrašinės skirtos žingsniams. Mat vos tik prabudusi, ji niekuomet nevaikšto tuščia galva. Žengė žingsnį iš lovos ir ima skaičiuoti. Savo žingsnius. Todėl virtuvėje kabo lapelis tarpiniams rezultatams užrašyti.

Paprastai rytinė ruoša: avižų košė, kačių šėrimas ir jų dėžės valymas užima tūkstantį žingsnių. Apie dvyliktą ji išvažiuoja apsipirkti. Labiausiai mėgsta sustoti Tesco. Ne tik dėl kokių nors ypatingų produktų, bet dėl didelės automobilių aikštelės. Kurią apėjusi kelis kartus, ji sukaria dar porą tūkstančių žingsnių. Įdomu, ką galvoja apsaugininkai, kai mato moterį, kuri per lietų ar per giedrą suka ratus? Barbara rodo, kad nusipirko ploną striukelę. Vasara mat šiemet niekaip neįsisiūbuoja, todėl kartais jai būna vėsu aplink tą aikštelę varyti. Ji atsiverčia juodąją užrašinę ir iškilmingai perskaito: praeitą savaitę padariau 44 tūkstančius žingsnių ir 3 valandas važiavau dviračiu.

Trečioje Silvoje ji kruopščiai užrašo visas išlaidas. Maisto – į vieną skiltį, ne būtinus pirkinius – į kitą. Klausiu, ar ji kaip nors studijuoja tuos užrašus, ji sako, kad kas kartą perskaičius galvoja, kur galėjo sutaupyti.

Ketvirtoje knygoje surašyta, ką ji valgė per dieną. Kartais, puslapio pabaigoje ji pažymi: „Šiandien buvo labai bloga diena. Prisirijau čipsų ir suvalgiau ne pusę, o keturis sausainius“. Ji pasakoja, kad ilgai graužiasi, jei pažeidė režimą. Ir labai gailisi, kad kai buvo jauna, mama jos neprivertė užsrašyti visų šokoladų, kiek prarydavo per dieną. Beje, ant maisto „suvartojimo“ knygos, kai atsiverti, ji užsiklijavusi mėgstamiausio savo sportininko, geriausio Anglijos snukerio žaidėjo nuotrauką… Ji klausia manęs, ar mėgstu sportą, nes ji tai mėgsta ir žino, kaip kokia komanda sužaidė futbolą.

Mes pasijuokiam ir iš jos naktinių „žygių“. Ji užmiega su televizorium, o pabunda 4 ryto, nes tuo metu įsijungia radijas, kuris ima transliuoti ankstyvąją informacinę programą. Paprastai ji išklauso naujausias žinias ir vėl užmiega, tačiau kartais, kai miegas tiesiog laužia, įstato į aparatą kasetę, laidą įsirašo ir išklauso gamindama košę. Priduria, kad naktį ji ypač nepakenčia tylos, nes tuomet namai – mirtinoje nakties tyloje atrodo ypač baugiai…

Mes ilgai nesimatėm, aš juk buvau Lietuvoje, todėl turim daug apie ką pasikalbėti. Kai jau einu pro duris, ji su kreiva pašaipa sako: „Gerai, kad grįžai. Šią savaitę dar su niekuo nesikalbėjau“. Sakau – keturias dienas? Nes buvo ketvirtadienis. „Ne, sako Barbara, penkias: sekmadienį, pirmadienį, antradienį, trečiadienį ir šiandien, ketvirtadienį“.

       

Augalų naujienos. Mūsų sodintus pomidorus ir agurkus Barbara nuolat prižiūrėjo ir jie baisiai išstypę, žydi, bet mezga labai vangiai, nes lauke yra vėsu. Piliarožės, kurias labai mėgstu ir kurias desperatiškai bandžiau užveisti namuose, Lietuvoje, čia pleška, kaip pašėlę. Užaugo begėdės didžiausios, mano ūgio, kad jas kur…

   

 

 

48. Graži ta Lietuva :)))

Taip atsiduso mano draugės vyras, riedėdamas laukais kažkur apie Kaišiadoris: iš tiesų leidosi ramus vakaras, iš pravėsusios žemės sunkėsi pieniškas rūkas ir ėmė tas jausmas, kuris mane apima tik Lietuvoje – gamta pritilo, nes pritūpė už krūmo pačiurkšti…

Mane visą laiką graužė sąžinė dėl to, kad pasakiusi draugės vyrui – “aha”, na apie Lietuvos grožį, aš taip nemaniau, kad ji tikrai labai graži, tik pritariau, kad nesivelčiau į diskusijas, kas yra tas grožis. Laukai ir laukai, kaip lygiai tokių pat laukų su kalvelėm ar be jų pilnas pasaulis. Ir dar gražesnių ar baisesnių. Pušelė ir pušelė – gali gi kiekvienas turėti savo nuomonę apie medžius ir žolės išsidėstymą. Ar ne? Ir be to mane tik Lietuvoje kankina jausmas, kad tuoj nutiks kažkas viltingo, tokio, kas pakeis visą likusį mano gyvenimą…

Vedama gilios savigraužos, kad taip apmelavau draugės vyrą, nutariau atsigriebti. Apžiūrėti tarkim, Trakų pilį ir visaip išdainuoti Lietivos grožį. Skersai ir išilgai. Ir manau, kad man šiandien tikrai pavyko.

Kai paskutinį kartą buvau Trakuose, jie man priminė mažutėlį Europos kurortą. Švarų ir pilną žmonių – moterų plevenančiom vėjyje sukniom, baltais drobiniais kostiumais vilkinčių vyrų, kurie visi promenavo palei ežerą. Niekam netrukdė nei tas spektaklis – Garsi J. Jurašo opera pilyje, kuriame per kaštį aktoriai vaidino vilkėdami milo drabužius, prakaitavo ir rodėsi tuoj nukris nuo scenos, nei veiksme dalyvavę gyvi arkliai, kurie taip dvokė mėšlu, kad tas kvapas, susimaišęs su karščiu galėjo ištrūčyti visą Trakuose ir jos apylinkėse užsiveisusią kvarabą…

Šiandien Trakuose nebuvo moterų plevenančiom sukniom. Mane graibė kiemų turėtojai, mat kiekvienas norėjo išnuomoti stovimą vietą savo kieme maždaug už du eurus. Kaip atrodo tie kiemai, kurie visi pavirtę parkavimo aikštelėmis, tikriausiai įsivaizduojate. Nei rūtų, nei bijūnų. Brukas, taip sakydavo mano babcė apie dulkančią suplūkto smėlio dangą. Maikės principu įdegęs rednekas – kas nežino – taip Amerikoje seniai vadino laukų darbininkus, kurių sprandas labiausiai įdegdavo saulėje, kiemo nuomotojas būktai žymėjo sąsiuvinyje atvykusių mašinų numerius. Žodžiu vaidino, kad jo verslas legalus. Ar tai pagaliau svarbu? Blogiau buvo prie pilies.

   

Prie įėjimo. Atrodė, kad čia apsistojo klajojantis čigonų cirkas: senis griežė akordeonų dviems paauglėms lenkėms, kurios abi traukė kažkokią ilgesingą dainą apie meilę tėvynei lenkiškai. Po to staiga perėjo į ančiukų valsą, gal dėl to, kad buvau su vaikais???

Neįgalus žmogus invalido vežimėlyje stovėjo po medžiu ir rinko aukas į medinę dėžutę, pritaisytą prie vežimėlio. Vadinasi, tai jo darbo vieta. Kitas, galįs pastovėti tiesiog laikė ištiesęs ranką. Čia pat tėvas su dukra pardavinėjo žemuoges, kaip kokioje Varėnoje, palei kelią. Kodėl mane taip blogai nuteikė tas vaizddelis? A – a – a – tikriausiai todėl, kad pakeliui man pasiūlė už septynis eurus paplaukioti vandens dviračiu ir pirkti gintarinę apyrankę už bele kiek.

Pagaliau Trakų pilyje šalia monetų, molinių nuolaužų, trupinių, duženų ir aprašymų, atsirado ir įrengti didikų kambariai, kas vaikams tikrai įdomu. Tačiau, visi tie dalykai – stalas, padengtas pietums, miegamasis su tikra lova ir baldakimu, yra už stiklo, nes lankytojai tikriausiai yra kaip taifūnas – praeis pro šalį ir nebeliks vaizdelio, juk taip suprantu?

Beje, ekspozicijos pradžioje virtualus didikas šviečiančiame ekrane pasakoja, kaip prieš daugelį amžių atrado Trakus, jodamas Vilniun. Jam tuomet miestas pasirodęs baisiai vargingas, kuriame stovėjo medinės triobos, sulindę į žemę… Kaži, ar jis ne vakar pro šalį jojo? Ir kažin, ką atranda tie užsieniečiai čia šiandien?

Kai grįžau iš pilies, redneko nebebuvo. O mašina buvo užstatyta skersai ir išilgai, kaip Lietuvos grožis, kurį šiandien ketinau apdainuoti. Rednekas pasišalino. Rednekas padarė savo darbą.

Visą kelią į namus nedavė ramybės mintis – ar graži ta Lietuva? Ją dar labiau paaštrino pokalbis su gera bičiule, kuri sukūrė taip sakant nuo nulio profesionalų teatrą, tarptautinį festivalį, tokį teatrą, kuriame nori dirbti artistai iš viso pasaulio. Mano bičiulė dabar serga ir gydosi reabilitacijoje. Tačiau vos tik ji išeis iš ligoninės, turės dalyvauti teatro, kurį ji sukūrė direktoriaus konkurse. Mat kažkam Lietuvoje atrodo, kad direktorius reikia laikas nuo laiko keisti. Gal kad neužsibūtų ar ko gero teatrui nepadarytų? Mano bičiulė nežino ar miesto galvų ir pusgalvių tai sugalvotas įstatymas ar ministerijos? Sveikdama po insulto, ji net nenori galvoti, kokiam rednekui galėjo šauti tokia mintis į perkaitusią galvą…

Pagalvojau, kad net jei šiandien mano draugės vyras, vairuodamas atsidustų – “graži ta Lietuva”, nežinočiau, ką jam atsakyti. Laukai, kaip laukai. Ir juose bei įstaigose daug kur dirbantys rednekai.