117. Taigi aš neturiu laiko

Oj, kaip  suprantu jus, ponia, nes ir aš, ir aš visai neturiu laiko. Palaukit, tuoj persuksiu, man antra linija skamba. Padėsiu jus „ant hold‘o“, gerai? Alio, aha,  aš jau vėl su jumis. Būkite rami, ponia, čia aš tikrai ne apie jus. Ne apie jus, ponia, taigi sakau. Ne, ne sakau, tvirtinu. Aaa,  jūs irgi neturit laiko? Na, matote, kokios mes panašios… O tai kur jūs jį dedat? Kur ponia jūs dedat savo laiką, savo neįkainuojamas dvidešimt keturias valandas kasdien, juk tai didelė suma laiko? Na kokia nesąmonė, ponia – suma, argi laikas gali būti suma? Laikas yra vienintelė stabili, nekintanti, neliečiama infliacijos, nedevalvuota valiuta žemėje. Kur jūs ponia, tą valiutą kasdien investuojate? Ojėzusmarija, taigi vėl skambina, iš darbo dabar, palaukit, ponia, tuoj vėl kalbėsim. Aha, alio, laukėte, tai apie ką mes ten? Apie laiką, taip taip, apie laiką, apie auksinį mūsų laiką… prisiminiau, mes skaičiavom jūsų valandas. Na gerai, aštuonias auksines valandas jūs skiriate miegui.  Neskyrėte aštuonių, nes neturite galimybės? Nes jums skaudėjo nugarą ir jūs vartėtės, tada skaudėjo sąnarius, sprandą ir ėmė skaudėti galvą… kvailos mintys kvaršino protą ir miegui jūs skyrėte tik šešias… aaa, atsibudote apsiblaususi, nes ilgai žiūrėjote filmą, tiesiog „užsikabinote“ už to kvailo serialo… Naršėte FB arba Instagtagram‘e, Delfi, Lietuvos ryte, ne? Plepėjote… Tauškėte su drauge ir klausėtės jos išpažinčių. Ir ne tik jos? Dar plepėjote su kita drauge ir dar su vaikais ir tada dar paskambino iš draudimo kompanijos ir kelionių agentūros… tai kiek auksinių valandų jūs pratratėjote, ponia? Nuo aštuonių ryto, iki dešimtos. Ne, vis tik iki vienuolikos, nes dar plepėjote vairuodama – taigi mačiau, važiavau šalia jūsų antrąja eile, jūs manęs tiesiog nepastebėjote, nes net mojavote rankomis, plepėdama. Buvote labai įsijautusi. Ir vyriškis mašinoje už manęs visą kelią žiopčiojo, vadinasi irgi plepėjo, ir ta moteris, kuri važiavo už jūsų – taip pat. O paskui darbe dar porą gerų valandų su viršininke ir bendradarbiais jūs, kaip ir aš, paplepėjom. Apie nieką. „Ar viskas gerai?“ „Jo, okey“, „O tai kaip tavo savaitgalis?“, „Puikus, kaip niekad“. Ir dar visko apie nieką – kokį gerą pusvalandį. Tada gi būtinai reikėjo pasitikrinti like‘us. Žinomose medijose. Permesti akimis – kas naujo – pasaulio, draugų,  politikų gyvenime. „Matai, ta boba vėl reklamuojasi, vėl ji keliauja, vėl geriausi viešbučiai, įdomu su kuo ji keliauja ir už ką? Lūpos papūstos, na kur ji čia šį kartą? Monake, po palme papus išvertus… like… „gerų atostogų drauge, pavydžiu, gražuole, o koks fainas bikinis“

Tik permesti, ponia, tik praskrolinti, tik paviršiukais, nes – taigi  neturiu laiko įdėmiai skaityti, tik prabėgomis. Ir jūs taip pat? Alio? Alio?

Na, aš vėl su jumis, ponia, tas ryšys taip šokinėja, taip šokinėja, o aš kad kalbu, kad pasakoju jums, o jūs net negirdėjote? Išsijungė. Ir jūs tik paviršiukais per draugus perbėgat ane? Nu sakau, tas gyvenimas toks intensyvus, nu nėra visai laiko niekam. Atsakingai galiu pareikšti – pasaulis pradėjo greičiau suktis, tai faktas, nes su kuo nepakalbi, niekas neturi laiko Niekam. Tai gerai, ponia, likim ant ryšio, aha, pasikalbėsim, jo, gal rytoj. Iki, ponia, iki. Būtinai pasikalbėsim, nes nu ką – tik vienintelis tikras dalykas ir yra žemėje – žmogaus ryšys su žmogumi, taip, taip, ponia.

 

 

116. Apie juodus maišus.

 

 

Namo langai buvo atidaryti ir man pasirodė keista, kad ji GALI būti atsidariusi langą. Atsidaryti langą žiemą??? Kai TIK plius vienuolika laipsnių??? Jūs gal kuoktelėjote? Ne, ji nepasakytų jokiu būdu tokio baisaus žodžio – kuoktelėjote. Ji jo net neištartų. Ji atsakytų neutraliai ir užmušančiai – I don‘t like. Niekas o niekas nesiimtų pasakoti kodėl, kaip, ir kas iš to. Neaiškintų – „nes man taip atrodo“, „aš esu įsitikinusi“, „tu privalai“, „taip bus tau geriau“. Ir kas svarbiausia, tas atsakymas niekuomet nesukelia noro gilintis toliau ar ką nors įrodinėti. „Nemėėėgsti?“ – galėtum tik nutęsti, bet ir tiek. Tai va tie atidari langai man ir sukėlė klausimų. Bet to,  durys taip pat buvo atidaros ir pilnas kiemelis juodų šiukšlių maišų. „Ji išsikvietė valymo kompaniją? Ne, ji kraustosi“ – galvojau sukdama link durų. Vyras ir moteris viduje, sukosi su tais maišais rankose, taip, tarsi juos kas ragintų. „Atėjau jos aplankyti“, – prisistačiau. „Kaip malonu, jūs bendravote? – jie tikrai kalbėjo minkštai ir mandagiai.– Tačiau ji numirė. Praėjusią savaitę. Atėjusi slaugytoja ją rado taikiai užmigusią… ji tiesiog nepabudo. Mes taip manome“. „Ar jūs giminės?“- paklausiau, nesitikėdama teigiamo atsakymo, ji niekuomet neminėjo, kad turi giminių. Nebuvo jokių ženklų, kad ją kas nors, be slaugės lankytų dar. „Taip, mes artimiausi ir vieninteliai jos giminės. Kraustome namą. Jos daiktus. Jūs matote, kiek ji turėjo… visko. Ir dabar tai niekam nereikalinga, net mums, artimiausiems giminėms“. „Tai tuomet ir sudie, o kas gyvens tame iškraustytame name?“ – pasiteiravau. „Taigi mes, artimiausi jos giminės“ –  jie atsakė taip tvirtai, kad net ir man pasidarė viskas aišku. Tuo tarpu, kai jos kūnas sušalęs į ledą ir todėl visiškai nebeprimenantis žmogiško pavidalo tįsos kokiame nors municipaliniame mirusiųjų šaldytuve laukdamas teisėtų laidotuvių, įvyksiančių po gerų trijų mėnesių, nes krematoriumas ir laidojimo kompanijos yra labai busy – „Taigi čia juk Londonas, ponia!“,  jos visas gyvenimas keliauja į šiukšlyną.

Jau mašinoje atmintis įjungė visus privalomus lietuviškų laidotuvių ceremonijų skaičius – tris budynkų paras, keturnedėlį, metines.  Dar taip neseniai egzistavusias, o ir dabar beesančias magiškas pakasynų ceremonijas – giedojimus ir rožančių murmesius – tūkstantį ir vieną kartą „Tėve mūsų“, iškilmingą kunigo įžengimą į tą pakasynų patalpą, kurioje oras jau taip iškvėpuotas, jau toks troškus… ir tą žmogų, įpuolantį iš paskos kunigo su kryžium, kaip kokį egzorcistą su gipiūriniais apdarais, kaip kokį krikščionybės nešėją… Ir tą – „Prašom pasilikti tik artimuosius paskutinam atsisveikinimui“ ir tą šurmulį, kai visi virsdami puola nešti gėles ir vainikus – ir dar pogarsiai ir paskubomis melstis tą paskutinę akimirką, tarsi užsibrėžę tą  tris paras trukusį ritualą tarsi kirviu nukirsti. Ir dar – greitai ardomą konstrukciją ant kurios stovėjo grabas, nes reikia „kuo greičiau, kuo greičiau“, visuomet sakydavo sušilę vyrai, nes greit neišardytas, dar vienas laidotuves gali pritraukti. Ar tai ne magiški ritulai? Ir tiesa, tų tradicijų būdavo niekaip negalima pažeisti. Vienose kaimo laidotuvėse, kuomet jau buvo likę išbūti paskutinę naktį ir visi giminės ir artimieji, pajuodusiais paakiais, nes susitiko su visais šimtmečius nematytais giminėmis, jau visus aptarė ir apkalbėjo, jau tikrai atsisveikino ir pasimeldė ir liko tik ta paskutinioji naktis, kuri lipino visiems akis ir lupo gerkles baisiais žiovuliais ir nieko nebuvo įmanoma padaryti, nes net tirpi latviška kava nieko negelbėjo, visiškai po vidurnakčio, dundėdamas kaip pragaro vežimas, nuo ant blogai į betono sieną įkalto vinies krito žemyn vainikas ir praplėšė mano tetulytės kašmiloninį megztinį, kaip tik laidotuvėm ir kitom iškilmingom progom paskirtą. Vienintelį. Ir toks siaubas sukaustė visus budynkų dalyvius, kad miegai kaip mat išsilakstė. Bet tik akimirkai. Nes, o siaube, kita reakcija buvo toooks juokas, prisiminus tuos per sekundę iš baimės ištįsusius veidus ir nepadoriai nuogą tetytės petį… negali sakyti, kad pašarvonė buvo sugadinta. Mano nuomone ji buvo pataisyta, bet čia jau kita istorija.

Ką aš dar pagalvojau, jau sėdėdama automobilyje? Kad juodi maišai vis tik patys geriausi tavo gyvenimui išmesti – per juos nieko nesimato!